KORNELIJA ANELAUSKAITĖ:

„Man labai svarbu, kad muzika, kurią aš klausau, mokėtų manyje kažką atrakinti“

Prieš jauti turo koncertą Vilniuje. Nuotrauka: Gerda Berentaitė

Apsilankant matematinio roko grupės jauti koncertuose dažnai buvo galima pastebėti kažkur šalia scenos trepsinčią, jauti dainas niūniuojančią ir grupę palaikančią merginą. Viename ar kitame šone pasirodantis siluetas, rūpestingas veidas ir energija pulsuojantis palaikymas sutilpo į tuometinę grupės vadybininkę Korneliją Anelauskaitę. Muzikos pasaulyje besisukanti, o dabar Vilniaus dailės akademijoje Komunikacijos specialiste dirbanti Kornelija, veiklose savęs neriboja. Kultūrinius atradimus kartu su kolege Gerda tinklaraštyje „-ANE?“ aprašanti ir laidoje „Apie ką tylite“ žmogiškąją kūrėjų pusę atskleidžianti Kornelija sako, kad gyvenime labai svarbu palaikyti smalsavimą.

Pokalbio su Kornelija Anelauskaite metu smalsavimo nevengėme: šnekėjome iš ko susideda muzikos vadybininko darbas, aptarėme sunkumus ir prisiminimus bei įvairiomis formomis palietėme meilę muzikai. Kviečiame skaityti!

Papasakok apie savo ryšį su muzika. Kokie kūriniai Tau primena vaikystę, su kokiu muzikos skambesiu užaugai?

–  Vaikystės nuotraukose aš šoku pagal SKAMP, patiko jie, po to buvo Mokinukių, B‘Avarijos, Kelias į žvaigždes etapas, ten man labai patiko Vudis (juokiasi). Paauglystėje labai didelę įtaką darė Michael Jackson. Ėjau iš proto dėl jo, visus klipus žiūrėjau, ypatingai susidomėjau jau po mirties. Mano vyresnysis brolis domėjosi, vėliau pusseserė, tai su kojinėmis kambaryje vis pabandydavome legendinį moonwalk‘ą atkartoti (juokiasi).

Apskritai augau labai meniškoje namų aplinkoje, už ką galiu padėkoti savo tėvams, kurie mane vis švietė meniniais reiškiniais. Jie susiję su muzika, abu melomanai, groja gitaromis, turi didelę vinilinių plokštelių kolekciją. Nuo pat mažens namie skambėdavo: Queen‘ai, Pink Floyd‘ai, Led Zeppelin‘ai, The Beatles, Hiperbolė, Vytukas Kernagis, Aktorių trio... Taip pat, buvo ir klasikinės muzikos, nes 7 metus lankiau muzikos mokyklą, tai natūraliai tekdavo ir klasikos paklausyti.

Ko dažniausiai klausaisi dabar?

– Klausau labai įvairią muziką. Iš ryto galiu klausyti klasiką ir tą pačią dieną užbaigti repu. Kaip tik su Gerda (ANE tinklaraščio bendrakūrėja) kalbėjom, kad ANE plataus spektro tinklaraštis, nuo Billie Eilish iki Angelo Badalamenti, nuo dabarties iki legendos... Tai ir pas mane visaip migruoja dainos ir atlikėjai. Šiuo metu Spotify „On Repeat“ skiltyje sukasi: Shame, Angelo Badalamenti, Finneas, James Blake, Abudu, Billie Eilish, Solo Ansamblis, Radiohead, Kelela ir Slowthai. Man labai svarbu kad muzika, kurią aš klausau – pasibelstų... į ten kažkur viduje. Mokėtų manyje kažką atrakinti, padėtų gyti, nukeltų į laiką, suteiktų veržlumo ir sukurtų gerą vidinę būseną.

O yra kažkoks žanras, kurio muzikos beveik visai nesiklausai?

– Neklausau trap‘o. Nei lietuviško, nei užsienietiško. Man viskas ten lyg per daug  plokščia, viename lygyje, bet gal dėl to, kad nelabai tuo domėjausi ir mažai apie tai ką išmanau.

Kokie atlikėjai iš vaikystės Tave įkvėpia?

– Nesuabejočiau savo pasirinkimu ir M. Jacksonas būtų pirmoje vietoje. Įsijungus MJ muziką aš prisimenu kaip klausydavau savo praeitam laike, ir rodos, kad tai, kas yra paslėpta MJ muzikoje, sukoreliuoja su dabartimi. Daug kartų esu pagalvojus, kaip jis taip genialiai viską sukūrė... Daugelis net dabartinių atlikėjų iš jo gali pasiimti muzikinį pagrindą, nes kone kiekviename žanre gali atrasti motyvų panašių į tai, ką sukūrė MJ. Seniau klausydavau jo muziką ir tiek, o dabar kiek kitu kampu žiūriu į ją. Augant pradedi labiau gilintis į žodžius, suvoki apie ką visa tai, per laiką išlavėja ir muzikinis pajautimas, kitaip girdi instrumentalą, smulkias detales.

Taip pat, kai bet kur suskamba Hiperbolė, atrodo, kad kažkas mojuoja iš ankstesnių laikų ir visus taip suima, apkabina. Toks jausmas (šypsosi)... kartų muzika. Žinai, būdavo... Vaikystėje klauso tėvai kažkokios grupės, ir atrodo, kažkas čia ne taip, nepatinka ar tiesiog būni dar nesusivokęs, bet su Hiperbole... Atrodo visiems ji buvo ir yra gera grupė nuo pat pradžių. Ir nereikėjo dvidešimt kelerių metų laukti, kad susivoktum, jog šita muzika išties gera.

Pakalbėkime apie Tavo veiklą, muzikos vadybą. Studijavai meno vadybos studijas LMTA ir tada pasirinkai muzikinę kryptį. Kokie buvo patys pirmieji žingsniai muzikos vadybos srityje?

– Antrame studijų kurse reikėjo rinktis specializacijas. Buvau išbandžiusi kino vadybą, bet man buvo labai įdomu sužinot kaip viskas vyksta muzikoje. Pirmame kurse kaip praktikantė papuoliau į „Damn Good“ agentūrą. Buvau visiškai be patirties, bet matyt tuo metu reikėjo tokio žmogaus, kuris ateina be jokios išankstinės nuostatos ar karjeros pamato, bet su vidine jėga. Po praktikos, mane įdarbino, tad tuo pačiu dirbau ir „Damn Good“ ir „Vasaros terasa“.

Viskas gavosi labai natūraliai. Varydavau „pilna koja“, ilgu grafiku. Mano pagrindinės funkcijos būdavo: pasitikti atlikėjus/grupes, paruošti backstage, kitaip tariant, laikytis numatyto koncerto grafiko, viską laiku sužiūrėti, taip pat dirbau ir kasoje. Kiekvieną dieną – nauja grupė, naujos pažintys – tai buvo nuostabi patirtis gyvenant vos pirmus metus Vilniuje. Man atvažiavusiai iš mažo miesto – Vilkaviškio, Vilnius atrodė tarsi Londonas, miestas su didelėmis galimybėmis. „Apsišildžius kojas“ ir pagyvenus ilgiau, žinoma, tas požiūris pasikeitė.

Laidos „Apie ką tylite" filmavimai. Gerdos Berentaitės nuotraukos

Dirbai su matematinį roką grojančia grupe jauti. Kokia veikla kaip grupės vadybininkė užsiėmei ten?

– Aš darydavau viską (juokiasi). Viską, absoliučiai, ką pagalvotum, kad tikriausiai tai darė ne vienas žmogus, ar patys muzikantai arba hm... Juk jiems kažkas turi padėti... Buvau viena, tad buvau atsakinga už viską, ką pamato žmogus, apart to, ką grupė sukuria, įrašo ir atlieka scenoje. Atsakomybių tenka daug: komunikacija, reklama, rinkodara, koncertų organizavimas, turų vadyba, ryšiai, pažintys ir visa kita, kas padeda procesui vykti, suktis. Būna žmonių, kurie galvoja – bet tai kaip jie ten viską patys padaro? Bet iš tiesų dažniausiai už jų stovi ne ką mažiau reikšmingi ir svarbūs žmonės – jų komanda. Grupė auga, su laiku tampa vis didesnio mastelio ir jiems būna tiesiog per sunku viską darytis patiems. Mažai kas pastebi, kad yra begalės smulkių, bet itin reikšmingų detalių ir įvairių komponentų, kurie ir sudaro grupės visumą.

Kas pradžioje buvo sunkiausia?

– Na pavyzdžiui, darant turą, pirmiausia reikia surasti koncertines vietas. Pačioje pradžioje buvo stresiuko, niekada nebuvau to dariusi, neturėjau įsivaizdavimo kiek tai turi kainuoti, kaip tai turi vykti. Bet kažkaip po truputį bandai pati vis labiau susigaudyti, improvizuoji, eksperimentuoji ir žiūrėk kažkas gaunasi. Kai grupė mane pasikvietė kartu dirbti, buvo likę gal du mėnesiai iki jų norimo turo įvykimo. Pagalvojau: „nu čia bus įdomu...“ Juk aš to niekada nebuvau dariusi! Nebuvo taip, kad mes pradėjome dirbti kartu ir turėjau laiko apsiprasti, pažinti, įvertinti situaciją. Viskas vyko greitai ir su savu įsivaizdavimu: albumas, turas ir mano kaip vadybininkės karjeros pradžia. Galiausiai viskas įvyko ir tas pirmas bandymas tikrai nebuvo prisvilęs.

O kaip su laiku? Kiek laiko vadyba užima?

– Pradžioje, kai viską darai pirmą kartą, viskas užtrunka ilgiau. Pradžia kainuoja daug tavojo laiko ir aiškinimosi. Turi arba kitų patarimo, pagalbos ieškoti, klausti arba pati kažkokiu būdu išpešti informaciją, kaip ir kas šioje sferoje įvyksta, kaip dėliojasi planai, etapai, kaip sukasi visas procesas. Bet reikia praeiti ir tokį etapą. Tuo metu aš dirbau, studijavau ir buvo jauti. O valandose... Čia toks darbas, kurį tu dirbi visada. Nėra taip, kad tu atidirbi nuo iki, užlenki kompiuterį ir viskas. Dirbant „vadyba“ tu visada esi ant telefono, ant pašto, ant laido (juokiasi). Darbas išsitęsiantis, be rėmų, kas iš dalies ir vargina.  

–Kokie darbo su grupe iššūkiai tau įsiminė labiausiai?

– Iš sudėtingų patirčių iškart pagalvoju apie korona viruso situaciją, kuris mums nukirpo pusę turo: 5 koncertus – spėjom, 5 – nespėjom, kada bus irgi neaišku. Tą dieną kai paskelbė karantiną mes buvom išleidę „Mulkio“ turo lauko reklamas... Išėjus iš darbo, pamenu, lijo ir aš kartu su tuo dangum prapliupau (juokiasi), tiesiog apsiverkiau stotelėje, jaučiausi taip, lyg kas nors būtų vieną ranką nutraukę, labai keistas jausmas. Mąstydama apie turą, tam paskiri daug laiko, jo planavimui skiri kelis (ar net daugiau) mėnesius, šias turo datas perkilnojau kelis kartus... Viena iš sunkiausių patirčių.

Būta visokių patirčių... Vieną kart atvažiavome į koncertinę vietą ir pamatę ją švelniai tariant nustebome: lipi laiptais žemyn į rūsį, nejauku, pusiau baisu, pasitiko ypatingai specifinis (blogąją to žodžio prasme) tos vietos kvapas... Buvome apšalę kurį laiką. Supratome, kad kiek įmanoma reikia viską pajaukinti ir pačią vietą nors laikinai pagerinti. Kiek išeina tokius dalykus imi ir sutvarkai: pakabinome lemputes, pridėjome žvakių, maksimaliai išvėdinom erdvę... O pats koncertas buvo tikrai ne iš prastųjų!

– Kas sudėtingiausia muzikos vadybininko darbe?

– Sunku apibrėžti tą sudėtingumą, bet vienas iš jų, tikriausiai – neprognozuotumas. Nenumatytos detalės, priežastys, įvykiai, kurių negali numatyti, bet jie pakenkia, daro įtaką koncerto kokybei, atlikėjo emociniam nusiteikimui. Tarkim, nuvažiuoji į koncerto vietą, o ten kažko iš numatytos technikos ar personalo trūksta, o gal iš vis nėra... Sudėtinga susidurti su klišėmis, norėjimo iš tavęs „pasipelnyti“ arba, kad grupė būtų renkanti dideles žmonių mases. Organizuojant „Too Fat To Run“ turą bendravau su koncerto vietomis, kai kur vyrauja nusistovėjęs požiūris – „atvažiuos jaunimėlis, viską išdaužys“. Tuomet turi įtikinėti, kad mūsų auditorija nėra tokia... Visaip būna, kartais organizatoriai būna rūpestingi, arbatytės padėję, sausainiukų pririkiavę ir matai, kad jiems rūpi, o kitą kartą matai, kad organizatoriai yra ne už atlikėją, o prieš. Ir tu tą labai jauti, tas tvyro ore.

– Tavo nuomone, kokios asmeninės žmogaus savybės padėtų muzikos vadybininko darbe?

Labai priklauso nuo žmogaus. Aš esu jautri ir iki smulkmenų viską priimu, tai iš manęs vadybininkės darbas pareikalauja didelio kiekio vidinių jėgų, bet kitiems gal paprasčiau. Dalis žmonių taip smulkmeniškai nereaguoja į viską ir dažniau numoja ranka. O aš pergyvenu, galiu net ir „sirgti“ esama situacija ar gyvenamu turo procesu, nes man viskas yra svarbu. Šnekant bendrai, manau, kad labai svarbu didelė kantrybė. Užsispyrimas, nes dažnai turi tiesiog imti ir pastovėti ir už save ir už savo grupę. Pati nesu didelė drąsuolė, bet vadyba mane išmokė eiti ir padaryti. Tu turi kovoti, tikėti, degti tuo ką darai. Padeda ambicingumas, aiškios vizijos turėjimas, įsivaizdavimas, kaip grupė turėtų atrodyti. Dar labai svarbu stebėti kitus, geruosius muzikinius pavyzdžius ir iš jų mokytis, nebūtinai Lietuvos rinkoje. Ir šiaip apsišarvuoti šaltu, ramiu protu ir pirmyn.

– Pakalbėkime apie Tavo kultūrinį tinklaraštį „ANE“ kur kartu su kolege Gerda Berentaite rašote apie kultūrinius ir Jus žavinčius dalykus. Kaip kilo tokia idėja vystyti tokį tinklaraštį?

Idėja gimė nieko per daug nesitikint. Nedėliojau jokių planų į priekį, bandžiau ir viskas (šypsosi). ANE prasidėjo bandymo principu. Aš esu tas žmogus, kuris atradęs kažką gero sako: „Tu matei tą filmą? Ar girdėjai, klausei tos grupės albumą?“.  Stipriai susižavėjus aš lengvai išprotėju dėl to dalyko (juokiasi). Bėgant laikui, manęs kas nors kaskart iš artimos aplinkos užklausdavo, gal reiktų kažkur „padėti“ visus tuos mano atradimus. Pirminė idėja buvo visai paprasta – nei fonų, nei vizualinės dalies... Vėliau kai pradėjom su Gerda apie tai mąstyti, supratom, kad ANE reikia ir vizualiosios dalies, pradėjome skirti laiką aprašomo dalyko vizualiam įprasminimui. Po to ir tekstai išsivyniojo stipresni, sunkesni, norėjosi, kad nebūtų viskas aprašoma „man patinka, nes patinka“ principu. Mums svarbu, kad ANE būtų prasmingas, suteikiantis meninių, kultūrinių žinių, bei sklidinas atradimų kultūrinis tinklaraštis.

– Atradimas dalykų, apie kuriuos nori rašyti. Jis vyksta natūraliai? Ar tenka specialiai paieškoti įkvėpimo?

Būna ir taip, kad tenka daug kartų spausti Spotify shuffle mygtuką, kad atrastum kažką gero (juokiasi). Bet dažniausiai, kai specialiai to ieškai, nelabai ką atrandi, nes tie gerieji atradimai  ateina netikėtinai, organiškai. Būna, kad reikia labai išieškot, būna, kad nežinai ką rašyti tą savaitę. Būna ir taip, kad prieš aprašant kažkokius atlikėjus tu su jais dar turi pagyventi, kojas apsišildyti, apsipratinti, praleisti laiko kartu (juokiasi). Ir tada jau gali rašyti. Visada norisi aprašyti dalykus kurie ateina iš vidaus, o ne vien dėl to, kad reikia.

Nuotrauka: Gerda Berentaitė

Laidos „Apie ką tylite" filmavimai

– Iš tinklaraščio gimė ir kultūrinė laida APIE KĄ TYLITE. Kokia idėja slypi po šios laidos pamatais?

– Su laidos „Apie ką tylite“ kūrimu taip pat negalvojau į ateitį nieko, tiesiog pabandom pirmą laidą su aktoriumi Martynu Nedzinsku ir viskas – jei bus įdomu ne tik man, važiuosim toliau. Kai ieškojau pavadinimo, norėjau, kad jis neduotų per sunkaus fono ir pradinio nusistatymo. Pamenu rodė Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir vienas filmo herojus paklausė: „Apie ką tylite, vyrai?“ . Išgirdau ir pagalvojau, kad tai labai geras žodžių derinys laidai, specialiai nedėjome klaustuko, kad nebūtų jokios prievolės tiksliai atsakyti. Ir visa idėja, laidos konceptas labai smagiai įsisuko, įsivažiavo nuo to pavadinimo. Mūsų tikslas yra atskleisti lyg scenos uždangą ir parodyti ne tik kūrėją, bet nors trumpam pažiūrėti į jo vidinį „aš“, kas jį formavo, kaip jis priėjo iki to, ką turi, kuo gyvena dabar. Kadangi pati mėgstu smalsauti, noriu, kad laida ir kitam žadintų tą smalsumą, apskritai, man viena žaviausių žmogaus savybių - smalsavimas viskuo, kas jį supa.

– Kas labiausiai nustebino/įsiminė kalbinant būtent muzikos atstovus?

–  Pirma mintis – suvalkietiškas intarpėlis su Domantu Starkausku iš grupės ABUDU. Apskritai, man šis pokalbis yra magija, vadinu jį susikalbėjimo stebuklu. Kitoje laidoje, su grupės „Solo Ansamblis“ nariu Vytautu Leistrumu, įsiminė jos metu pasakyti žodžiai, kad „Apie ką tylite“ laida yra ginklas, su kuriuo gali eiti ir kažką keisti. Visad smagu, tie ledų pralaužimai prieš laidą ir mini aptarimai po filmavimo, smagu pasijuokti, pakikenti su pašnekovu, tai sukuria betarpiškumą. Taip pat, būsimas laidos pašnekovas, kurio kol kas dar nenoriu išduoti, per filmavimą pasakė, kad kai pažiūrėjo laidą su aktoriumi M. Nedzinsku jam pasidarė gera. Ypatingai tai vertinu ir branginu. Smagu, kai kiti žmonės mato kuriamą prasmę, tiki tuo ir neabejoja.

Po oficialaus pokalbio su Kornelija dar ilgokai plepėjome apie įvairiausius dalykus: kaip svarbu girdėti savo širdį ir nesigręžioti atgal, net jei kiti žmonės tavimi netiki, kaip svarbu bendrauti ir palaikyti ryšį su žmonėmis pandemijos metu. Po pokalbio Kornelija paliko ne tik muzikos vadybininko darbo suvokimą, bet ir šilumą širdyje, kurios karantino metu dažnai ir elementariai pritrūksta.