ATLIKĖJA CHERI APIE MOTERĮ MUZIKOS INDUSTRIJOJE:

„Anksčiau nesuprasdavau, kad su manimi bendrauja kitaip, nes aš mergina, ir dėl to ne taip rimtai žiūri į mano darbus“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Drąsi ir kūrybinga, amerikietiško pojūčio į Lietuvą atnešanti, savitu įvaizdžiu spinduliuojanti ir trepo, repo bei R&B stiliaus dainose save geriausiai jaučianti atlikėja Viktorija Vyšniauskaitė-Cheri sako, kad muzikinė karjera ją išmokė savarankiškumo, atsakomybės ir atkaklumo, o kūrybiniame kelyje užklupusios nesėkmės – užgrūdino. „Visi kartai, kai girdėjau „NE“ ar kai man atsuko nugarą, tik sustiprino mane. Muzikoje aš išmokau, kad siekiant tikslų svarbiausia yra kelionė, o ne pats tikslas. Supratau, kad reikia mėgautis šia diena“, – teigia atlikėja.

Dainininkė laviruoja kūryboje, kuri gali būti artima ir atrandanti savo klausytoją – tai dainos apie meilės žaidimus ir likimo išdaigas, vienatvę ir atsiskyrimą. Muzikos industrijoje matanti lyčių nelygybę ir stereotipus bei palaikanti idėją, kad visos moterys gali atrodyti taip, kaip nori, atlikėja ir muzikoje reiškia palaikymą – visada norėjusi įkvėpti ir suteikti galią žmonėms, o ypač – moterims, Cheri savo kūryboje daugiausiai pasakoja apie savirealizaciją, kovą už būvį ir ambicingą merginą.

Nuo repo žanro kurį laiką atsiribojusi, tačiau neseniai mini albumą „11:11“ apie moters ambicingumą, sunkų jos kelią, konkurenciją ir XXI a. merginos prioritetus išleidusi atlikėja pasakoja, kad dainos buvo sukurtos gana chaotiškai, o šio albumo išleidimą įvardija kaip naują pradžią: „Dainą „DISS“ parašiau dar prieš porą metų, kai gyvenau Amsterdame, daina „BETTA“ gimė per karantiną. Nuo pirmo repo gabalo išleidimo iki mini albumo dainos „DISS“ aš buvau atsiribojusi nuo šio žanro, turėjau rimtą kūrybinį bloką. Tam tikra prasme repą „palaidojau“. Tačiau, žaisdama su „Ableton“ (muzikos kūrimo programa), sukūriau beat’ą ir parašiau bet ką, kas buvo „ant liežuvio galo“ – buvo labai smagu. Taip ir gimė pirmas singlas „DISS“. Mini albumas „11:11“ simbolizuoja mano grįžimą prie repo, jau atėjo laikas“.

Dainininkė Cheri pasidalino savo asmenine kūrybine kelione ir ateities planais, atviravo apie muzikos verslą ir atlikėjų iššūkius bei patyrimus jame. Kūrėja taip pat išreiškė savo požiūrį apie įvaizdį ir jo reikšmę bei stereotipais ir nelygybe apipintą moters vaidmenį muzikos industrijoje. Kviečiame skaityti!

Kaip dabar atrodo Tavo grojaraštis?

Paskutiniu metu labai daug klausausi latin jazz ir afrobeat muzikos. Dažnai groja Wizkid, Burna Boy, Terri, Steflon Don ir, žinoma, repas. Naujausias mano perliukas – Saweetie - Fast (Motion).

Kokie atlikėjai ir dainos Tave žavi bei įkvepia?

Man labai svarbu, kad muzika išjudintų – labai mėgstu šokti. Šokis man kaip terapija, kaip sportas, todėl daugiausiai klausau tų dainų, kurios verčia judėti. Labiausiai įkvepia motyvacinės dainos apie darbą, užsispyrimą. Prioritetą skiriu moterims atlikėjoms. Tada jaučiuosi dar labiau motyvuota ir įkvėpta. Nicki Minaj, Saweetie, SZA, Jhene Aiko and the list goes on.

Ar yra muzikinis stilius, kurio Tu nemėgsti ir kuriame savęs niekaip neįsivaizduotum?

Labai banalu, bet sunkusis metalas. Netgi klasikoje dar galėčiau save įsivaizduoti (teko išbandyti operinį dainavimą, visai patiko), bet jau death metal stiliaus tikrai „neįkasčiau“.

Jeigu būtum daina, kokia daina būtum?

Būčiau gera daina. Ne tobula, bet gera. :)

Kur ir kada prasidėjo Tavo kūrybinė muzikos kelionė?

Viskas prasidėjo mano svetainėje, Lazdynuose, kai man buvo šeši metai. Pirmą kartą pamačiau Britney Spears klipą (kaip dabar pamenu, buvo „Born to make you happy“) ir iš karto įsimylėjau. Nuo tada nusprendžiau, kad noriu gyvenimą sieti su muzika. Bet niekada nekūriau – mano šeima atlikėjai, o ne kūrėjai, bent jau man taip buvo sakoma.

Pirmą kartą pabandžiau freestyle’inti su draugais kieme, kai buvau „apsirūkiusi“ ir praradusi gėdos jausmą. Pasirodo, gavosi visai neblogai, tai pabandžiau tą freestyle’ą įamžinti ant popieriaus. Taip ir gimė mano pirmi tekstai ir pirmas gabalas „One love“.

Prisimink save karjeros pradžioje. Kas tada buvo kitaip, nei yra dabar? Kiek ir kaip keitėsi Tavo muzikinis stilius, o gal jis išliko panašus?

Anksčiau buvo žymiai daugiau pasimetimo. Iš dalies dėl to, kad dar nebuvau išlavinusi dainų rašymo technikos, nebuvo įgūdžių. Dainą „sulipdyti“ užtrukdavo mėnesius, o ją pabaigus nebegalėdavau klausyt – nebepatikdavo.

Dabar lengviau įgyvendinti idėjas, paversti jas iš minties į realybę. Pati save įrašinėju, pati dėlioju dainos struktūrą kaip man patinka, todėl ir dainos labiau atspindi mane. Lyginant su anksčiau, darbas dabar vyksta kur kas sklandžiau ir greičiau. Aiškiau žinau, ko noriu, nors dar ne 100 proc.

2012-aisiais metais dalyvavai muzikiniame „X faktoriaus“ projekte. Kaip vertini šią patirtį? Kokius teigiamus ir neigiamus šio projekto aspektus galėtum išskirti?

Aš bet kokią patirtį vertinu teigiamai. Pliusai tokie, kad turėjau galimybę pamatyti televizijos projektų „virtuvę“ iš arčiau, patirti tiesioginį eterį pirmu asmeniu ir susipažinti su muzikiniu/pop pasauliu dar besimokant mokykloje.

Žinoma, projekto metu buvo daug emocijų ir daug streso. Labiausiai man nepatiko kūrybinės laisvės suvaržymai ir mano kuriamas įvaizdis. Jaučiausi nesuprasta ir nepilnai atsiskleidusi. Bet, all in all, patirtis buvo tikrai labai į naudą.

Ar turi tam tikrų ritualų ar pratimų, kuriuos atlieki prieš pasirodymus, tam, kad atsikratytum nerimo ir jaudulio?

Nelabai kas padeda, o gal tiesiog neatradau. Supratau, kad jaudulys yra būtinas. Tas adrenalinas, kuris kaupiasi prieš lipant į sceną, vėliau virsta į tą energiją, kuri išjudina minią. Sako, kuo mažiau jaudiniesi, tuo mažiau rūpi. Bet būdavo gerų pasirodymų ir be jaudulio, nežinau ar posakis teisingas. :) Tiesiog, kai tas jaudulys aplanko, būnu susikaupusi, kvėpuoju ir laukiu, kada greičiau į sceną – to jaudulio atsikratyti.

Koks jausmas Tave apima dainuojant kitiems žmonėms?

Visada jaudinuosi, bet suvaldžiusi tą jaudulį dažnai pati save nustebinu. Nes kai dainuoji vienas (arba ne vienas, bet, pavyzdžiui, įrašinėji), kažkaip mažiau stengiesi. Kai dainuoji kitiems, atiduodi maksimumą. Tai pats geriausias jausmas. Būtų įdomu sužinoti, kam labiau gera, kai aš dainuoju – klausytojui ar man.

Įsivaizduok hipotetinę situaciją. Vyksta Tavo koncertas, tačiau visi žmonės nuobodžiauja – kai kurie žiovauja, o kai kurie naršo telefone. Kaip tuomet elgiesi?

Labai reali situacija – gal ne visai tokia, bet panašių yra buvę. Nekreipiu dėmesio, toliau koncertuoju, lyg prieš mane būtų didžiulė minia. Žinoma, visada pakalbinu žmones, kviečiu arčiau scenos ir panašiai, bet su laiku išmokau, kad nereikia pushinti, reikia tiesiog daryti tai, ką moki geriausiai ir kaip gali geriausiai.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kada buvo paskutinis kartas, kai dainavai didesnei auditorijai? Kaip Tave, kaip atlikėją, paveikė šalį užklupusi pandemija?

Didesnė (kelių šimtų žmonių) auditorija buvo prieš pat pandemiją – gal spalio mėnesį. Iš pradžių buvau pozityvi, nes vasarą buvo daug koncertų ir veiklos, tai sunkiai spėjau kurti naujas dainas, buvau jau pasiilgusi kūrybos. Bet, neslėpsiu, laikui einant kantrybė ėmė sekti ir, nekalbant apie finansinę situaciją, pajutau didžiulį alkį scenai, auditorijai. Pradėjau rengti priverstinius koncertus draugams, vos gaudavusi progą.

Kaip atrodo Tavo kūrybinis dainų procesas?

Pagrinde yra du būdai: arba aš išgirstu melodiją grojant pianinu (ar šiaip kažką darant) ir lipdau dainą nuo nulio, arba pasiimu instrumentalą/beat’ą kaip pagrindą ir ant jo „lipdau“ toliau. Seka būtų tokia: freestyle’inu, tai yra, dainuoju, repuoju beleką, be teksto, ieškau melodijų (dėdė kažkada davė patarimą pradėti rašyti nuo priedainių, tai dažniausiai to kabliuko ir ieškau, bet būna, kad daina susidėlioja nuo pradžių). Vėliau paklausau įrašo, ir tos dalys, kurios man patinka, lieka dainoje. Tuomet užpildau trūkstamas vietas (vis dar kalbant apie melodiją), pavyzdžiui, turiu pirmą posmą ir priedainį, bet trūksta antro posmo prie prechorus. Kartais kuriant melodijas ir tekstas išsigrynina, bet dažnai rašau tekstą jau turėdama melodiją, bandydama išlaikyti fonetinius sąskambius, kurie buvo ieškant melodijos.

Visai neseniai išbandžiau rašyt dainas atvirkščiai – pirmiausia parašyti tekstą, tuomet jį pritaikyti prie instrumentalo. Man visai patiko, manau išbandysiu dažniau.

Kuri Tavo daina Tau yra pati artimiausia? Galbūt ji reiškia ką nors ypatingo?

Pati jautriausia ir artimiausia mano daina vienareikšmiškai yra „Nenoriu jaust“. Ši daina dar neišleista, nes ji turėtų pasirodyti kartu su klipu, bet jau kurį laiką ji laukia savo eilės ir, kaskart ją įsijungiant, mane „griebia už širdies“ giliau, nei bet kuri mano sukurta daina.

Kalbant apie išleistus kūrinius, tai, greičiausiai, „Nepaleidžia manęs“ – mano pirmoji daina lietuvių kalba. Daina, kurią prodiusavau pati (tiesa, ne viską) ir šiaip, miela širdžiai melodija. :)

Visai neseniai išleidai savo naują mini albumą, pavadinimu „11:11“. Gal gali papasakoti plačiau – ar kūrybinis procesas buvo sklandus? Galbūt iškilo tam tikrų sunkumų leidžiant šį albumą? Galbūt buvo jaučiama baimė? Jei taip, kas labiausiai baugino?

Buvo niuansų, buvo šiek tiek ir dramos. Nepasidalinom beat’u bei kiti dalykai – apie tai gal pakalbėsiu kažkada ateityje. Baimės nejaučiau, nebent dėl to, kad jau perpratau lietuvių reakciją į muziką anglų kalba ir žinojau, ko tikėtis. Visi nori lietuviškos muzikos ir aš tą žinojau dar rašydama mini albumą, bet norėjau įgyvendinti savo idėjas, jaučiau įkvėpimą būtent tokiai muzikai ir tam nesipriešinau. Nepasidaviau baimei ir vis tiek jį išleidau.

Kaip sekėsi bendradarbiauti su komanda ir kas ją sudarė?

Komanda buvo padrika – Vaiper’is padėjo man išbaigti dainą „DISS“ iš prodiuserinės pusės ir režisavo klipą, taip pat jis prodiusavo ir dainą „SO TIGHT“. Karolis Ilčiukas, labai talentingas vaikinas iš mano mokyklos, prodiusavo „THE 4TH“, o Niklavz, žiauriai geras prodiuseris iš Latvijos, prodiusavo dainą „BETTA“.
Visi dirbome nuotoliniu būdu išskyrus pavienius susitikimus, bet, nepaisant to, kad nebuvo pilno komandinio darbo, viskas vyko sklandžiai ir mini albumas išvydo dienos šviesą.

Albumo „11:11“ viršelis

Apie ką yra albumo dainos?

„THE 4TH“ kalba apie konkurenciją tarp merginų, apie vis dar stringančią moterų bendrystę ir apie tai, kaip mes save lyginame su kitais. Apie iššūkius, su kuriais susiduria ambicinga moteris ir apie tai, kad dažnai ne rožėmis klotas yra tokios moters kelias. Dainos „BETTA“ ir „SO TIGHT“ daugiau išreiškia savimi pasitikinčios, nepriklausomybę vertinančios merginos mintis, jos seksualumą, ir aptaria XXI a. moters prioritetus. Ar svarbiau santykiai, geidžiamumas bei noras įtikti vyrui (visuomenei), ar svarbiau būti savarankiška, nors tai ir kainuoja vienatvę?

Tavo muzikiniuose klipuose, viršeliuose, „Instagram“ paskyroje ir pan. galima matyti, kad turi iš tiesų originalų, žavintį ir, galima teigti, amerikietiško prieskonio turintį įvaizdį. Iš kur semiesi jam idėjų?

Iš Amerikos.:) Muzikiniai klipai man beveik tiek pat svarbūs, kiek pati muzika. Daugiausiai įkvėpimo randu juose ir, žinoma, iš mylimų atlikėjų „Instagram“ paskyrų. Apie stilių galėčiau pasakyti panašiai, kaip ir apie muziką – manau, kad buvimas savimi laimi. Pavyzdžiui, man visada patiko y2k stilius, 2000-tųjų mados, ir dabar, kai jos tapo tendencija, man belieka būti savimi. Trend’ai keičiasi, prisitaikyti, žinoma, svarbu, bet svarbiausia atsirinkti, kas Tau tikrai patinka ir kas Tave geriausiai atspindi.

Pastebėtina, kad užsienio šalyse dažnai nevengiama rodyti savo kūno formas. Puikus to pavyzdys – Billie Eilish, kuri neseniai drastiškai pakeitė savo įvaizdį ir plačius drabužius išmainė į korsetą ir šviesias garbanas. Tavo „Instagram“ paskyroje galima matyti, kad Tu taip pat mėgsti pozuoti su bikiniu. Su kuo Tau pačiai asocijuojasi terminas „body image“ ir koks Tavo požiūris į tai? (galbūt mūsų šaliai trūksta išsilaisvinimo ir drąsos šiuo aspektu? Galbūt jaučiamas per didelis spaudimas iš aplinkinių atrodyti vienaip ar kitaip?)

Mano supratimu, Lietuvoje dar tikrai trūksta laisvės kalbant apie „body image“ ir stereotipus. Aš manau, kad kiekviena mergina turi teisę rodyti savo kūną, jei tik ji to nori, ir tai jos niekaip neapibrėžia ir neapibūdina kaip „lengvo budo“ merginos. Taip pat ir atvirkščiai – jeigu mergina į sceną nori eiti neakcentuodama savo kūno ir neseksualizuodama savęs, ji turi pilną teisę tą ir daryti.

Moteris muzikos industrijoje. Ar Tau teko susidurti su stereotipais, lyčių nelygybe ar replikomis (kaip reikia atrodyti, dainuoti, kurti ir pan.)?

Taip teko, ir tikrai ne kartą. Anksčiau net nejausdavau ir nesuprasdavau, kad su manimi bendrauja kitaip, nes aš mergina, ir dėl to ne taip rimtai žiūri į mano darbus. Pamenu, kai po vieno radijo interviu kolega man sakė: „Negaliu patikėti, kad jie su Tavimi taip kalbėjo“, o aš visiškai nesupratau, apie ką jis. Vėliau, jam paaiškinus, klausėmės įrašo, ir išties – replikų apie tai, kaip studijoj nuo manęs „karšta“, tikrai netrūko.

Vienas atvejis labai įsiminė. Buvo didelis renginys traukinių depe, kuriame mes, su šokėjomis, pasirodėme trumpais sijonais. Kadangi šokėjos twerk’ino, po sijonėliais jos turėjo šortukus (renginyje buvo nepilnamečių). Vienas gana žinomas vadybininkas po pasirodymo priėjo prie manęs ir pasakė: „Viskas labai gerai, pasirodei super, bet kitą kartą geriau šokėjos būtų be šortukų“. Po to aš susimąsčiau – ar bent vienas atlikėjas vyras yra girdėjęs komentarų „parodyti daugiau odos“? Kodėl muzika ir vizualai yra negana? Manau, kad kartelė atlikėjoms moterims yra iškelta aukščiau – ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl pačios muzikos. Pavyzdžiui, atlikėja Angelou, mano supratimu, kuria daug geresnes dainas nei kai kurie mūsų top’us puošiantys lietuviai atlikėjai. Nežinau, gal pavyzdys nėra tinkamas, bet man atrodo, kad moterys atlikėjos dažnai lieka antram plane dėl aukštesnių nei įprastai reikalavimų ir priekabių dėl originalumo. Aš norėčiau pamatyti female artists bangą Lietuvoje kaip įmanoma greičiau.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kaip manai, kas šiuolaikiniame muzikos pasaulyje yra svarbiau – talentas ar suformuotas įvaizdis?

Manau abu aspektai yra vienodai svarbūs – vienas gali kompensuoti kitą, bet vienas be kito jie beverčiai (nebent mes kalbame apie prodiuserių ar kažkieno primestą, dirbtinai suformuotą įvaizdį, tada, aišku, tai nėra svarbu). Žinoma, giliai širdyje tikiu, kad talentas laimi. Deja, praktika neretai rodo priešingai – laimi geriau atrodantis, labiau išsireklamavęs atlikėjas ar net nebūtinai atlikėjas, o ne tas, kuris labiau gabus. Kitas svarbus dalykas yra darbas. Be darbo nei talentas nei įvaizdis neturi reikšmės.

Kaip, Tavo nuomone, kūryboje išlaikyti savitumą ir sužadinti klausytojo smalsumą?

Gal kvailai nuskambės, bet tiesiog būti savimi. Nesistengti skambėti taip, kaip kažkas kitas ir aklai nesekti tendencijų, negalvoti apie tai, ko žmonėms reikia, nes jie patys nežino, kad jiems reikia Tavęs. Kūryba tuo ir žavi, kad kiekvienas atneša kažką nuo savęs ir klausytojas išsirenka, kas labiausiai jam tinka.

Kaip manai, kiek internetinė erdvė daro įtakos muzikos verslui?

Manau, kad internetinė erdvė, o ypač turint omeny pastarąjį karantino laikotarpį, yra ypač svarbi muzikos verslui. Iš esmės, tai – muzikos verslo ateitis. Koncertai internete, albumai internete, klipai internete, muzika socialinėje erdvėje. Viskas monetizuojama, skaitmenizuojama – manyčiau, kad tai neišvengiama. Be abejo, gyvų koncertų niekas nepakeis, bet pandemija parodė, kad gali būti kitaip. Ir tai jau yra neatsiejama muzikos verslo dalis.

Muzikos verslas Lietuvoje. Kiek jis, Tavo požiūriu, mūsų šalyje yra perspektyvus?

Akivaizdu, kad kyla nauja atlikėjų karta, o su jais ir nauji vadybininkai, prodiuseriai, label'ai. Ir pagal tai, ką matau, galiu tik spėti, kad muzikos industrija bus aukščiau nei buvo bet kada iki šiol. Kokybė kyla, kiekybė taip pat – tik laiko klausimas, kada viskas išsigrynins ir turėsime Europos lygio muzikinę industriją.

Jeigu galėtum pakeisti vieną dalyką Lietuvos muzikos industrijoje, kas tai būtų?

Vienas iš labiausiai mane nuviliančių dalykų yra plagijavimas arba kopijavimas. Pradedant nuo atlikėjo įvaizdžio formavimo remiantis užsienio, dažniausiai JAV pavyzdžiais, baigiant klipų plagijavimu „kadras į kadrą“. Įvairūs TV projektai, skatinantys būti kažkokios Holivudo ar Rusijos įžymybės dubleriu. Visa renginių kultūra, paremta cover'ių programomis dažniau nei autorinių dainų programomis. Arba tos pačios autorinės lietuvių dainos, kurios skamba labai panašiai į pasaulinius hitus – lyg paimtum ir išverstum. Manau, kad visi šitie aspektai stabdo mus nuo tikro mūsų potencialo ir besigėdydami to, kas lietuviška ar „kitokio“, mes daug ką prarandame ir tik tolstame nuo muzikos industrijos žydėjimo.

Kaip manai, kokių savybių muzikos industrijoje reikia geram atlikėjui?

Reikia daug dirbti, būti atkakliam, bet lanksčiam, ir visada klausyti intuicijos. Nuolat tobulėti, ieškoti išeičių ir kartais kompromisų, bet siekti tobulybės. Reikia būti ir diplomatišku ir pakančiu – tiek sau, tiek kolegoms. Geram atlikėjui svarbiausia nepaleisti meilės ir tos vidinės ugnelės.

Kokį geriausią patarimą esi girdėjusi iš muzikos industrijos žmogaus?

Nežinau, ar geriausias, nes buvo daug gerų, bet šis buvo girdėtas gan neseniai ir man labai įsiminė: „Reikia ne ieškoti būdų, kaip pigiau padaryti, o ieškoti būdų, kaip daugiau uždirbti“.

Tavo nuomone, kokia riba tarp etikos ir muzikos? Kiek toli gali nueiti kūrėjas?

Manau, kad ribų nėra – kūryba tuo ir žavi. Kitas klausimas – kaip tai bus priimta. Kiek toli gali nueiti kūrėjas, apsprendžia pats jis, pagal savo moralės normas. Aš, žinoma, nepalaikau muzikos, kuri skleidžia neapykantą, rasizmą, seksizmą ar homofobiją, bet palaikau žodžio laisvę, todėl sakyčiau, kad tos ribos nėra.

Galbūt turi muzikinių ateities planų, kuriais norėtum pasidalinti?

Greitu metu pasirodys nauja mano daina „NORI“, kartu su muzikiniu klipu. Taip pat ruošiu naują produktą bendradarbiaudama su „Biomedicanna“. Tai man visiškai nauja patirtis ir nekantrauju parodyti, kaip muzika susipina su CBD (kanabidiolio, – aut. pastaba) produkcija!

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________