SĖKMĖS SVETUR IEŠKANTI ATLIKĖJA UGNĖ:

„Muzikos industrija užsienyje yra daug platesnė nei Lietuvoje, todėl norint kažko pasiekti, reikia verstis per galvą“

Nuotrauka: Vidas Černiauskas

Tyro juoko, begalinio užsispyrimo, unikalių minčių ir nuoširdžių patarimų nestokojanti Ugnė Audzevičiūtė asmeniniame gyvenime save vadina „absoliučia ramybe“, nors scenoje ji – galingo balso, drąsos ir pasitikėjimo savimi neslepianti atlikėja. „Yra dalykų, kurių tikrai nemoku, bet dainuoti aš sugebu – tai yra mano stichija, kurioje jaučiuosi tikrai gera. Šis kelias man kainavo daug laiko, sveikatos ir pinigų, todėl galvoti, kad aš vis dar esu nepakankamai gera, būtų tikra nuodėmė prieš pačią save“, – užtikrintai teigia atlikėja.

Nuo nedrąsių paniūniavimų vos sulaukus ketverių, pirmųjų su tėvų paskatinimu žengtų žingsnių į muzikinius būrelius iki solo partijų, konkursų ir muzikinių projektų – 24-erių merginai visa tai jau seniai tapo taip įprasta, kad savo gyvenimo be muzikos atlikėja net negalėtų įsivaizduoti. „Kai praeina ilgesnis laiko tarpas be muzikinės veiklos man pasidaro labai sunku ir liūdna, tada klausiu savęs – kokia prasmė būti? Myliu muziką, esu su ja užaugusi – tai didelė manęs dalis“, – pasakoja Ugnė.

Nors išskirtinė meilė muzikai prasidėjo Lietuvoje, gimtąjame mieste Utenoje, dabar mergina savo laimę kuria užsienyje. Nuo pat mažens Ugnė jautė trauką populiariąjai muzikai, bet prieš tris metus atlikėja baigė muzikos bakalauro studijas Londono universitete, kur daugiausia buvo mokomasi klasikinės muzikos. Atlikėja atvirauja, kad didžiausias iššūkis, pareikalavęs daug ašarų repeticijų kambariuose, jai buvo operos dainų atlikimas ir neneigia, kad tai buvo iš tiesų sudėtinga ir nauja, bet labai naudinga patirtis.

Šiandien Ugnė pasakoja, kad negalėtų įvardinti artimiausio muzikos žanro. Lankstumas ir gebėjimas pritaikyti dainas prie balso galimybių – savybės, kurios padeda šiai atlikėjai pasiekti geriausių muzikinių rezultatų. Pačios dainininkės kurtos dainos yra apie meilę ir jausmus bei gyvenimiškas patirtis, o jų stilius – lyriškas, melodiškas. Nors mergina neslepia, kad chaosas tikrai nėra jos gyvenimo palydovas, šiuo sunkiu ir ypač nelengvu laikotarpiu ji norinti pokyčių, taip savo dainomis žmonėms padovanojant kuo daugiau linksmų emocijų bei ritmiškumo.

Interviu metu su Ugne atvirai ir nuoširdžiai pakalbėjome apie muzikinių projektų ypatumus, Lietuvos ir užsienio šalių muzikos industrijos skirtumus, palietėme įvaizdžio ir talento reikšmės, siekiant populiarumo, temą. Dainininkė taip pat pasidalino ir naudingais patarimais jauniems, bet bijantiems žengti pirmą žingsnį muzikinio pasaulio link, žmonėms. Tikime, kad kiekvienam skaitančiajam šis pokalbis padovanos kažką naujo ir dar negirdėto, o galbūt jau patirto ir išjausto. Kviečiame skaityti!

Ugne, žinome, kad tavo muzikinė kelionė prasidėjo vaikystėje. Kada buvo tavo pirmasis lipimas ant scenos? Kaip tuomet jauteisi?

Tuomet aš dar nesupratau, ką reiškia būti ant scenos, nes dainuodavom su fonogramomis... Po kiek laiko prasidėjo įvairūs solo konkursai – prieš juos visada atrodydavo, kad širdis išlėks į dangų, bet aš susikaupdavau, padarydavau savo, o vėliau, nulipus nuo scenos, labai verkdavau. Tai buvo tikri emocijų kalneliai. Tačiau baimės ant manęs nesimatydavo – visi sakydavo, kad aš šaltų nervų bebaimė. Tai reiškia, kad man lemta būti ant scenos.

O kaip scenoje jautiesi dabar, kai esi įgavusi daug patirties?

Prieš lipdama ant scenos visą laiką jaudinuosi. Tačiau bėgant laikui atlikėjas atranda būdų, kaip tai kontroliuoti: gilus kvėpavimas, ramybė, buvimas savo vietoje... Prieš pasirodymus man visada reikia tylos – nemėgstu chaoso ir didelio triukšmo, negaliu klausytis kitų, šalia dainuojančių žmonių, nes bijau išgirsti, kad jie dainuoja labai gerai – visa tai man kelia stresą. Tačiau užlipus baisu būna tik pirmąsias 10 sekundžių, o vėliau aš mėgaujuosi muzika.

Tiesa, mano tikslas – padainuoti kaip galiu geriausiai, todėl kartais pamirštu parodyti savo emocijas. Dalyvaujant projektuose mano lipimas ant scenos būdavo kaip karžygės – norėjau pasirodymą atlikti taip tobulai, kad niekas nepasakytų, kad jis buvo blogas. Bet net ir klysti kartais yra gerai. Žmonėms, kurie klausosi atlikimo, emocijos yra svarbios, o tobulas atlikimas ne visuomet yra toks svarbus. Reikia suprasti, kad scenoje galima atsipalaiduoti ir parodyti, kaip iš tikrųjų jautiesi, o ne vien tik nepriekaištingai atlikti kūrinį.

Nuotrauka: Vidas Černiauskas

„X faktorius“, „Lietuvos balsas“... Tau teko sudalyvauti ne viename Lietuvos muzikiniame projekte. Ką tau suteikė tokie projektai? Galbūt pasitaikė nemalonumų, liko neigiamų prisiminimų?

Muzikiniai projektai man atnešė labai daug įvairių emocijų – tiek dalyvaujant juose, tiek kurį laiką po jų... Jeigu kas paklaustų, ar dalyvauti verta – sakyčiau, kad verta, bet reikia pasiruošti jaustis visaip, kaip tik įmanoma – galbūt neįvertintam, o galbūt įvertintam mažiau nei tas, kuris tą akimirką tikrai neatrodė to vertas. Aš supratau, kad man labai patinka būti tokio šou žvaigžde, nes mėgstu dėmesį, tačiau tai normalu ir prie to priprantama. Bet reikia pasiruošti tam, kad nesistengiant tęsti savo šlovės po tokių projektų viskas baigiasi, todėl reikia bandyti vėl ir vėl, kaip tą darau aš. Buvo kartų, kai girdėjau žodį „NE“, bet aš neturiu nusivylimo jausmo. Man nerūpi, ar aš pateksiu į kitą etapą ar ne. Man norisi dalyvauti dar ir dar, nes mane tai veža. Jeigu būtų galimybė sudalyvauti dar viename muzikiniame projekte – tokios progos nepraleisčiau ir dabar, nes kiekvieną kartą viskas vyksta vis kitaip. Tokie projektai yra geras dalykas.

O kaip bendrai įvertintum muzikinių projektų kokybę mūsų šalyje?

Iš tiesų muzikiniai projektai nėra vien apie tai, kaip bus atliktas kūrinys – labai svarbu ir dalyvio įvaizdis, istorija, atvirumo su žurnalistais lygis. Svarbu ir tai, kiek atlikėjas yra atviras ir linksmas bei kaip lengvai jis gali apsiverkti scenoje arba, priešingai, būti įžūlus. Svarbiausia yra būti šiek tiek išprotėjusiam, net jei toks ir nesi. Visi visuomet kartoja „būk savimi“, bet mano patirtis rodo, kad tokio pobūdžio projektuose reikia būti emocionaliam ir kartais viską daryti šiek tiek „perspaustai“, nes natūraliai patikti daugumai žmonių ne visada lengva.

Prieš keturis metus teko sudalyvauti „X faktoriuje“ Londone – dešimt valandų laukiau eilėje, kad galėčiau vieną minutę padainuoti mažoje būdelėje. Pasirodymo metu prieš akis sėdi visa projekto komanda, kuri klausosi atlikėjo ir priklausomai nuo to, kaip jam sekėsi, iškelia baltą ar raudoną kortelę, iš kurių galima suprasti, ar jis pateko į kitą etapą. Atrodo, kad viskas vyksta konvejeriu, o patenki ar nepatenki priklauso nuo to, kiek išprotėjęs ir talentingas esi. Lietuvoje jaučiamas didesnis dėmesys kiekvienam dalyvaujančiam muzikiniame projekte, nes nėra tiek daug žmonių.

Tiems, kurie nebūtinai siekia ilgalaikės šlovės, sudalyvauti muzikiniuose projektuose tikrai rekomenduočiau – galima sutikti daug gerų žmonių, susipažinti su tais, kurie muzikos industrijoje yra iš tiesų autoritetingi asmenys bei sužinoti iš jų tam tikrų patarimų ir paslapčių, kurias būtų galima panaudoti ateityje. Tokiuose projektuose kiekvienas dalyvis patobulėja, kažko išmoksta ir dažnai net atranda save. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai muzikiniai projektai padeda žmogui suprasti, kad visa tai ne jam.

Kadangi iš šono esi ne kartą mačiusi visą muzikinių projektų „virtuvę“, kaip manai, kas muzikos industrijoje visgi yra svarbiau – tikras talentas ar kartu su specialistų pagalba suformuotas įvaizdis?

Muzikos industrijoje vienas atlikėjas – ne karys, nes jis mato savo įvaizdį vienaip, o kitas žmogus visai kitaip, todėl, norint pasiekti geriausio rezultato, reikia pagalbos. Pasaulyje egzistuoja daug tikrai nuobodžių atlikėjų, kurie iš kelių akordų sukuria tokią dainą, kad ji tampa pasauliniu hitu. Tai reiškia, kad tie žmonės turi kažką, kas traukia minias. Labai svarbu šalia turėti gerą ir didelę komandą. Aš pati tokių žmonių šalia neturiu, daug sprendimų priimu pati, bet visada jaučiu, kad man labai reikia pastiprinimo. Muzikos industrijoje vienam labai lengva paskęsti.

Kaip bebūtų liūdna, dabar vis dėlto egzistuoja požiūris, kad kiekvienas atlikėjas turi atitinkamai atrodyti ar pažinoti įtakingus žmones. Kad ir kaip norėčiau prieš tai pakovoti, manau, kad taip bus dar ilgai, nes iš to sudaryta visa muzikos industrija. Manau, kad talentas sudaro 35 procentus, o suformuotas įvaizdis 65 procentus atlikėjo ilgalaikės sėkmės.

Galima teigti, kad šiuo metu su muzika susijusios patirties turi kiek platesniame kontekste. Gal galėtum palyginti, kuom skiriasi muzikos industrija (jos verslas) Lietuvoje ir užsienyje?

Žinau tiek, kad Lietuvoje atlikėjui galima gauti pinigų, kai jo daina groja per radiją, be to, už  muzikos leidimą galima užsidirbti ir iš asociacijos „AGATA“ (ne pelno siekianti organizacija, padedanti atlikėjams ir įrašų gamintojams rūpintis jų teisėmis, – aut. pastaba). Taip pat iš šios asociacijos atlikėjas gali gauti pinigų, jei, pavyzdžiui, per televiziją kartojamas muzikinis projektas, kuriame jis dalyvauja. Žinoma, viskas priklauso nuo to, keliose projekto laidose jis parodomas. Tiesa, tokių dalykų aš seniau nežinojau, todėl manau, kad gali nežinoti ir kiti, o ypač pradedantieji, atlikėjai.

Atvykus į Londoną man atrodė, kad manęs laukia didelis muzikinis pasaulis ir visiems manęs labai reikės, tačiau tiesa ta, kad Lietuvoje aš buvau žuvis vandeny, o čia esu maža žuvytė dideliame vandenyne. Visa muzikos industrija užsienyje yra daug platesnė nei Lietuvoje, todėl norint kažko pasiekti, reikia verstis per galvą. Aš tiesiog atsiradau geroj vietoj ir geru laiku, susipažinau su tinkamais žmonėmis, kas irgi yra svarbu.

Pradžioje aš galvojau, kad tikrai koncertuosiu tik Londone ir niekur kitur, bet viskas nėra taip paprasta – visų pirma turi užsidirbti pragyvenimui, kuris ten iš tiesų brangus. Londone sutinku daug artistų ir kas trečias iš jų užsiima ne tik menu, bet dirba ir kitą darbą, tam, kad galėtų sumokėti mokesčius. Tai liūdna. Žmonės paskendę savo talente ir mene, tačiau turi dirbti ir papildomą darbą, nes kitaip negalėtų išgyventi. Talentingų žmonių milijonai, tačiau ne visiems lemta šlovę pasiekti greitai ir lengvai.

Nuotrauka: Vidas Černiauskas

Galbūt, susipažinusi su kitos šalies muzikos industrija, gali įžvelgti spragų Lietuvos muzikos versle?

Manau, kad daug kas priklauso nuo pačio atlikėjo. Man pačiai trūko naglumo – drąsos visur rodytis, rašyti, prašyti, skambinti ir tiesiog visus užknisti. Nors po visų projektų ir turiu pažinčių, mane stabdo mano įžūlumo trūkumas. Reikia sugebėti pastovėti už save ir negalvoti apie tai, ką pasakys kiti. Žinoma, svarbu nebūti nemandagiam, bet norint kažko pasiekti reikia rodyti iniciatyvą.

Tiesa, mano patirtis parodė, kad patys prodiuseriai taip pat yra labai užimti, komandoje turi daug atlikėjų ir nėra lengva su jais komunikuoti. Buvo atvejis, kai po muzikinio projekto su manimi susisiekė vienas iš jo prodiuserių ir pasiūlė kartu sukurti kažką naujo. Vėliau, net man nuolat bandant su juo susisiekti, nieko taip ir neįvyko, todėl grįžau į Londoną.

Youtube“ platformoje galima rasti tavo perdainuotų muzikos kūrinių ir net paties kurtų dainų. Ar tave vis dar aplanko mūza? Galbūt greitu metu planuoji pasidalinti su klausytojais savo naujais kūriniais?

Dabar dažniau savo megėjišką kūrybą keliu į „Instagram“ platformą. Tiesa, norėčiau išleisti savo albumą, nes turiu keletą lietuviškų ir angliškų dainų, kurios tikrai galėtų būti kokybiškai įrašytos ir išleistos. Teko susisiekti su savo draugu dėl tolimesnės kūrybos, nes turiu keletą tekstų ir melodijų, tad tikiuosi, kad visa tai išvys dienos šviesą. Šiuo metu yra praėjęs noras kurti coverius (liet. perdainuoti muzikos kūriniai, - aut. pastaba), nes pasidarė nebeįdomu. Tikriausiai jau suaugau – norisi kurti pačiai, be to, žinau, kas mano balsui yra tinkama, kokie turi būti mano tekstai. Bet jei noriu, kad kuriant mane aplankytų mūza, turiu paliūdėti...

Ar šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga situacija mūsų šalyje paveikia tave ir tavo kūrybą?

Tikrai taip. Nuolatinis galvojimas, baimė, liūdesys ir ilgesys... Nežinojimas, kada visa tai baigsis... Tai matosi ir mano kūryboje – pasidalinusi savo dainomis su sekėjais aš tuo pačiu dalinuosi ir tuom, ką jaučiu ir išgyvenu. Aš visa tai paleidžiu į laisvę ir tikiuos, kad kažkas irgi pajaus tą patį, ką išgyvenu ir aš. Tada aš jaučiuosi daug geriau. Jei kiti būdami liūdni mėgsta išsipasakoti, aš dainuoju žmonėms. Per muziką pasidalinti savo emocijomis yra daug lengviau nei įsijungti tiesioginę transliaciją ir sakyti „sveiki, šiandien man liūdna“. Toks yra mano išraiškos kelias.

Ar turi įkvepėjų - atlikėjų, į kuriuos lygiuojiesi ar semiesi idėjų?

Į atlikėjus aš žiūriu iš techninės pusės: kaip jie atlieka kūrinį, kuom išsiskiria iš kitų ir ką aš galiu iš jų išmokti. Man patinka Beyonce, Adele, o kurį laiką mano idealas buvo Jessie J. Šios moterys buvo mano įkvėpėjos.

Jei galėtum vienintelį ir paskutinį kartą išgirsti dainą, kokią pasirinktum? Kokią reikšmę ji tau turi ir kokius prisiminimus kelia?

Foster The People – Pumped up Kicks. Tai buvo mano pirmoji daina, su kuria aš pralaužiau ledus. Ji man kelia labai daug prisiminimų.

Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kurie trokšta sieti savo gyvenimą su muziką, bet neretai jiems pritrūksta drąsos ir užsispyrimo. Ko palinkėtum pradedantiesiems muzikantams?

Reikia tikėti savimi. O patikėti savimi galima tada, kai pats sau įrodai, kad esi pakankamai geras. Žinoma, kartais reikia savęs nepervertinti, nes galima skaudžiai nudegti. Taip pat svarbu ir žmonės, kurie yra aplink – jie gali pasakyti iš tiesų skaudžių dalykų, kurių nenorime išgirsti, bet kartais jie gali būti teisingi. Svarbu nepasiduoti ir pamiršti nusivylimo jausmą nepasisekus, nes jis nepadės. Jei turite talentą, net ir po neigiamų patirčių jis nedings, tačiau reikia jį nuolat puoselėti ir auginti. Tada galima daug pasiekti.

Taip pat dažnai paskęstame darbuose ir kasdienybėje, todėl neskiriame laiko dalykams, kurie mums iš tikrųjų teikia laimę ir džiaugsmą, o vėliau matome, kad pavėlavome. Reikia mokėti planuoti laiką, investuoti į save ir mylėti tai, ką darai – tuomet tikrai viskas bus gerai...