TOMAS NARKEVIČIUS - FREE FINGA

- apie dainos klipo reikšmę, muzikos industrijos ypatumus ir asmeninę kūrybinę kelionę

Free Finga. Tomas Narkevičius

Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyvename amžiuje, kai meno ir pramogų kultūra yra tokia gausi, kad muzika neretai gali pasimesti turinio jūroje. Muzikiniai klipai – puiki galimybė atlikėjams išsiskirti iš minios, padidinti savo pastebimumą ir sukurti glaudų ryšį su klausytoju, nes taip pasakojama istorija ir kuriama įsimintina vizualinė patirtis. Vaizdo klipas padeda išreikšti tai, ką dainininkas nori papasakoti savo daina – tai galimybė klausytojui susipažinti su atlikėju ir pamatyti pasaulį jo akimis, o neretai ir labiau suvokti dainos prasmę, jei vien tik klausantis tai padaryti nėra taip paprasta.

„Yra dainų, kurias vaizdo klipai atrakina, suteikia naują gyvenimą. Nemanau, kad vaizdo klipas dainai yra būtinas, tačiau jei galėčiau, visoms savo dainoms sukurčiau muzikinius klipus“, – teigia vienas unikaliausių šių dienų Lietuvos atlikėjų Tomas Narkevičius, dar kitaip vadinamas pseudonimu Free Finga. Dainininko muzikiniai klipai turi savitumo ir pasakoja skirtingas istorijas, taip siekiant sukurti stiprią vaizdinę išraišką bei pasibelsti į kiekvieno klausytojo širdį. Atlikėjas džiaugiasi, kad visi kartu su jo komanda kurti klipai yra verti egzistuoti šiame vaizdo ir garso perpildytame pasaulyje.

Atlikėjas Tomas ne tik pasidalino savo mintimis apie dainos klipo reikšmę, bet papasakojo ir apie savo ryšį bei kelionę su muzika. Aptarėme ir Lietuvos bei užsienio muzikos industrijos ypatumus, talento ir įvaizdžio svarbą muzikiniame pasaulyje. Kviečiame skaityti!

Kodėl Free Finga pavadinimas?

Free Finga – Free Fingalick – išsilaisvinimo šūkis man pačiam, tuo pačiu sužaidžiant su hip hopo kultūroje vyraujančiomis, kalėjime sėdinčių reperių išlaisvinimo skanduotėmis – “Free Kodak”, “Free Bobby Shmurda”.

Tavo „Pick up Line“ albume galima išgirsti ir kitų Lietuvos atlikėjų tekstų ar atpažįstamo skambesio. Kaip Tau kilo tokia originali idėja?

Nemanau, kad tai originali idėja, labiau supratimas, kad mano skambesys ir muzikinis skonis susiformavo klausant lietuviškų radijo stočių, merginų pop grupių, tokių kaip Mango ar 69 danguje, B’Avarijos ir projekto „Kelias į Žvaigždes“ coverių (liet. perdirbti muzikos kūriniai, – aut. pastaba). Priimant tai kaip dovaną, o ne gėdą dėl lietuviškos scenos, saviironija tampa galinga ir klausytojui labai suprantama forma reikšti mintis. Nostalgija yra stiprus ir kartais net pavojingas jausmas.

Iš Tavo patirties, kokie pagrindiniai ryškiausi skirtumai tarp Lietuvos ir užsienio muzikos industrijų?

Lietuviška muzikos industrija dažnai yra parodija, per rimtai save priimanti ir nenorinti mokytis. Neretai pigi kopija to, į ką lygiuojasi. Tačiau šiuo metu vyksta didelis stiebimasis į viršų, nes didieji muzikos leiblai (liet. įrašų kompanijos, – aut. pastaba) pagaliau atkreipė dėmesį į scenos potencialą ir jau suka ratus arba pasirašinėja kontraktus su atlikėjais, kas, tikiuosi, privers pasistiebti iki atitinkamo profesionalumo lygio. Tuo pačiu džiaugiuosi, kad vis dar turim daug DYI (pasidaryk pats) mentaliteto, alternatyvos, kuri pagamina įdomių ir progresyvių atlikėjų. Pogrindžio scenoje nuolat vyksta burbuliavimas ir man labai patinka jį stebėti. Alternatyvi muzika yra būtina atsvara, kad mūsų nedidelė scena būtų įvairi ir netaptų plastmasine.

Kaip manai, kas šiuolaikiniame muzikos pasaulyje yra svarbiau – įvaizdis ar talentas?

Talentas tampa vis mažiau reikšmingas. Sunkiu darbu gali kompensuoti talento trūkumą, jei turi bent žiupsnį įsivaizdavimo, ką nori daryti ir skonio pajutimą. Dabar įvaizdis tikrai labai daug reiškia ir tai nėra kažkoks velniškai blogas dalykas - prieš tai kalbėjau apie originalumą ir individualumą, kas gali pasireikšti ne tik išvaizdoje ar komunikacijoje, bet ir pačiam skambesy. Man atrodo tokiais laikais svarbu jausti, kad atlikėjas daro tai iš malonumo.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kiek maždaug laiko dienoje skiri muzikos klausymui?

Pastaruoju metu daugiausiai mano laiko užima darbas prie muzikos, podcast‘ai (liet. tinklalaidės, – aut. pastaba), naujų muzikinių klipų peržiūros ir internetinis radijas. Neatsimenu, kada paskutinį kartą klausiau pilno albumo, nes šiuo metu tai per didelė laiko ir klausos investicija. Podcast‘ai ir radijas, kita vertus, yra trumpesni kąsniai, kuriais paįvairinu keliones automobiliu ar pauzes tarp darbo ir kitokio poilsio.

Kaip dabar atrodo Tavo grojaraštis?

„The New York Times Daily“, „Sway“, „Switched On Pop“ podcast‘ai, repo ir R&B naujienos bei po truputį pradedu lįsti į klasikinius atlikėjus, kurių nesu pažinęs, kaip pavyzdžiui Jimi Hendrix. Stengiuosi klausyti daug europietiškos muzikos ne anglų kalba - vokiško repo, prancūziško r&b, rusiškos alternatyvos.

O kokia muzika Tave supo vaikystėje?

Tėvai namie klausė Queen, Tina Turner, Keistuolių Teatro. Daug balsingų atlikėjų ir gerai parašytų, įsimenančių dainų. Nuo trijų metų bandžiau vaikiško dydžio gitara dainuoti kartu su atlikėjais iš magnetofono. Vėliau žiūrėjau muzikinius kanalus ir sėmiausi visus įmanomus muzikos žanrus, o ankstyvoj paauglystėj pusbrolio buvau supažindintas su hip hopo muzika, su kuria susiejau visą savo gyvenimą.

Kada gimė pirmieji asmeniniai Tavo kūriniai?

Dainas su klavišinių akomponimentu pradėjau rašyti šešiolikos ar septyniolikos – tai buvo džiazo ir soul įkvėptos baladės anglų ir lietuvių kalba, tačiau nemokėjau užfiksuoti jų įrašant, todėl vienintelis būdas paklausyti buvo man jas groti. Žinojau, kad noriu kurti tokią muziką, kokią girdžiu per radiją. Paauglystėj pradėjau ieškoti būdų dainas įrašyti, o kadangi buvau imlus kompiuterinėms programoms, pradėjau eksperimentuoti su garsais ir po truputį mokytis muzikos kūrimo.

Seniau Tavo kūrinius buvo galima išgirsti Fingalick vardu – dabar Tavo lietuviškos muzikos klausomės žinodami Free Finga pavadinimą. Koks buvo Fingalick startas?

Kai pradėjau jaust, kad mano kuriama muzika įgauna formą ir pradėjau labiau pasitikėti savimi, ėmiau ją rodyti viename lietuviškame hip hopo muzikos internetiniame forume. Vartotojas turi susikurti slapyvardį, ir dėl skambumo pasirinkau Fingalick. Man buvo aštuoniolika, kai pradėjau afišuotis šiuo vardu, o pirmieji atsiliepimai iš kitų muzikantų buvo padrąsinantys. Pradėjo kurtis panašiai mąstančių ir kuriančių prodiuserių ratas, bendruomenė, kurios dalimi tapau. Visai staiga mane ėmė kviesti groti į vakarėlius ir koncertus, o man tai davė daug scenos patirties ir klaidų, iš kurių pasimokiau.

Kaip supratai, kad nori pokyčių?

Pradėjau jausti, kad su Fingalick muzika esu keistame augimo periode – noriu kurti r&b ir repą, tačiau mane stabdo supratimas, kas aš esu kaip atlikėjas ir kokią muziką kuriu. Visad norėjau kurti pop muziką, bet būdamas Fingalick buvau laikomas elektroninės, šokių muzikos atlikėju, todėl tik retkarčiais eksperimentuodavau su paprastesnėmis formomis. Reikėjo naujo pseudonimo kurti muzikai, kurią norėjau kurti visą gyvenimą.

Jeigu galėtum kažką pakeisti Lietuvos muzikos industrijoje, kas tai būtų?

Norėčiau, kad pasikeistų klausytojų mentalitetas ir jie pradėtų suprasti, kad scena augs ir tuo pačiu jų, kaip klausytojų, patirtis gėrės tada, kai jie pinigais pradės remti atlikėjus, festivalius, renginių sales; pirks atlikėjų atributiką, bilietus į koncertus, nebandys visur prasmukti nemokamai. Lietuvoje tikrai yra daugiau žmonių, kurie galėtų eiti į koncertus ir yra atlikėjų, kurie turėtų rinkti didesnes sales, jei įvyktų publikos suvokimas apie jų rolę scenoje – tai toli gražu ne tik vadybininkų ir atlikėjų reikalas. Tokiu atveju koncertų artistinė ir techninė kokybė gerėtų ir scena augtų žymiai greičiau.

Tavo nuomone, kiek reikšmės atlikėjui jo kuriamoje muzikoje sudaro vaizdo klipas?

Yra dainų, kurias vaizdo klipai atrakina, suteikia naują gyvenimą. Nemanau, kad vaizdo klipas dainai yra būtinas, tačiau jei galėčiau, visoms savo dainoms sukurčiau muzikinius klipus. Tokia jau yra dabartinė mūsų turinio vartojimo ekosistema, kad vaizdo turinys yra daugiau vartojamas nei garsinis. Man, kaip atlikėjui, tai dar viena proga plačiau atverti duris į mano kūrybinį pasaulį.

Pakalbėkime apie Tavo debiutinį muzikinį vaizdo klipą „Tu Maivais“. Beveik 5 milijonus peržiūrų turintis klipas išsiskiria iš kitų lietuviškoje rinkoje esančių vaizdo kūrinių. Kaip vyko kūrybinis procesas prieš išleidžiant klipą?

Šis klipas, skirtingai nei galbūt yra manoma, buvo padarytas už labai mažą biudžetą ir su labai maža kūrybine komanda – tai Dominyko Blizniko ir Dominykos Bertulytės užsivedimo ir pasišventimo vaisius. Aš buvau tik pradedantis ir klipo prodiusavimu užsiėmė pati režisierių komanda. Scenarijus buvo pataisytas keletą kartų, kol buvo išmesti visi, režisieriaus nuomone, nereikalingi kadrai. Klipą nufilmavom per tris pusdienius.

Kaip manai, jeigu su komanda nebūtumėte išleidę „Tu Maivais“ muzikinio klipo, ar ši daina būtų tiek pat sėkminga kaip dabar?

Manau, kad klipas labai stipriai prisidėjo prie dainos sėkmės, nes tokio vizualo lietuviškoj muzikoj dar nebuvo. Svarbiausia, kad klipas žiūrovui parodė mane, Free Finga, iš labai arti ir taip supažindino su atlikėju – atsiranda naujas ryšys tarp žiūrovo ir atlikėjo, jei gali pamatyti, kaip jis atrodo. “Free Finga nėra kažkoks saldžiabalsis pagyvenęs vyras, o labiau panašus į paauglį? Gal net panašus į mane.” Stiprus jausmas yra pamatyti, kad tavo klausomas atlikėjas ne tiek daug nuo tavęs skiriasi.

Daug laiko praleidai svetur. Ar užsienio muzikos rinkos stebėjimas iš arti padarė įtaką klipų kūrimui?

Manau, kad viskas, ką išgyvenau, padarė įtaką klipų kūrimui. Labiausiai tai buvo tie atlikėjai, kurie į klipus žiūrėjo kaip į svarbią formą supažindinti su savo ar konkretaus albumo pasauliu, paimkime neseną pavyzdį – The Weeknd. Jo albumo „After Hours“ klipai siejasi į vieną istoriją, naudoja tuos pačius simbolius, taip išryškindami albumo temas ir sukurdami savitą mitologiją. Su „Pick Up Line“ albumu irgi siekiau šiek tiek tos mitologijos sukurti, man ji atrodo labai svarbi. Kiekvienas klipas gali būti atskiras meno kūrinys, sustiprinantis dainos emociją. Didžiuojuosi, kad kol kas visi klipai, kuriuos sukūrėm, yra verti egzistuoti šiame vaizdo ir garso perpildytame pasaulyje.

Kaip pasiekti išskirtinumą ir suformuoti dar nematytą vaizdinį turinį?

Čia jau kiekvieno atlikėjo darbas lavinti vaizduotę, išlysti iš savo susikurto vaizdinio burbulo. Tam labai padeda vaizdų fiksavimas, moodboard’ų (liet. „koliažo“ rūšis, padedanti perteikti bendrą idėją ir nuotaiką, – aut. pastaba) kūrimas, paveikslėlių saugojimas ir asmeninės vaizdo paletės kūrimas. Man dažnai vaizdiniai ateina vaikštant mieste su konkrečia daina, jei tik duodu tam erdvės. Kartais esmė yra ne vaizduoti kažką išvis nematyto, bet gali užtekti reorganizuoti ir rekontekstualizuoti jau matytus dalykus į nematytas sekas. Pastatyti du matytus, bet visiškai skirtingus vaizdus šalia ir leisti žiūrovui pajausti to skirtumo svorį. Aš nekenčiu, kai filmo ar klipo režisierius mane, žiūrovą, laiko kvailu ir man per daug aiškina. Palikim vietos interpretacijai.

Patarimas pradedantiesiems muzikos kūrėjams. Kaip žengti pirmuosius žingsnius ir kokie jie turėtų būti? 

Be meilės muzikai ir atsipalaidavimo reikia turėti ir drąsos klysti. Iš klaidų ateina labai daug gerų sprendimų. Reikia nebijoti nemokėti, nes mokėjimas yra išmokstamas, bet kai vienąkart išmoksti, nebemoki nemokėti. Nemokėjime yra žavumo ir unikalaus muzikalumo. Muzika, visų pirma, turi teikti malonumą, o iš ten ateis visi kiti dalykai. Muzikinis bendradarbiavimas yra labai svarbus kelias į tobulėjimą. Nebijokit rodyti savo netobulų dainų draugams, kurie kažką supranta. Tik per kritiką mes galim tobulėti.

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________