PROJEKTO „LIETUVOS BALSAS" FINALISTĖ VAIDA:

„Man muzika yra kaip dievybė, tik aš visą laiką bijodavau jai netinkamai melstis“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žmogus, kurio mąstymas ir idėjos įkvepia daugiau domėtis pasauliu ir suvokti, koks jis iš tiesų įvairiaspalvis ir įdomus. Žmogus, pasidalinęs savo gyvenimo idealais, kurių kūrybą turėtų pažinti kiekvienas menu besidomintis asmuo. Tas žmogus – unikali, jautri, daug skirtingų jausmų savyje talpinanti – Vaida Deksnytė.

Projekto „Lietuvos Balsas“ finalininkė ir dar tik pirmuosius žingsnius muzikinio pasaulio link žengianti atlikėja mano, kad norint išlikti muzikos industrijoje reikia nebijoti parodyti savo tikrą, unikalią asmenybę. „Dėl mano jautrumo ir keistumo man pačiai keista į save žiūrėti, todėl stebėdama savo pasirodymus sakau, kad čia yra ji, o ne aš. Atrodau lyg vaikas, kurį palietus, jis tiesiog nukristų“, – juokiasi Vaida.

Šilto ir jaukaus pokalbio metu pakalbėjome apie kūrėjos asmenybę, jos įkvėpimus ir grožio, unikalumo suvokimą. Aptarėme projekto „Lietuvos Balsas“ kelionę ir užkulisius, dainų leidybos ypatumus, muzikos industrijos verslą ir pradedančiųjų kelią jame. Vaida pasidalino ir savo tolimesniais planais, patarimais ir išmoktomis pamokomis. Viskas tikra, atvira ir iš širdies į širdį. Kviečiame skaityti!

Kaip dabar atrodo Tavo grojaraštis?

Aš esu žmogus, plačiai nagrinėjantis visus žanrus. Aš tikiu, kad būtent per jų gausą į muziką ateina įdomesnės idėjos ir eksperimentiniai motyvai. Žanrų mano grojaraštyje labai daug – nuo klasikinės muzikos iki metalo. Rokas, džiazas, elektronika, disko, techno... Muzikos klausausi skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, atsiranda nauja indiška muzika ir ji yra sumaišoma su elektronika. Įdomu išgirsti, kaip tai veikia. Tada iš karto gimsta daugiau suvokimo, ką aš pati norėčiau daryti.

Šių dienų popso mano grojaraštyje vargu ar yra. Anksčiau klausydavau daug repo, bet dabar daugiau dėmesio skiriu kitiems žanrams, tačiau iki šiol intriguoja old school (aut. pastaba – senųjų laikų) repas. Taipogi žavi bliuzas ir soul muzika, šis skambesys naikina nerimą, jie lyg palydovai į sėkmingą kelią. Galima matyti, kad mano grojaraštis yra labai spalvotas ir neprognozuojamas, kaip ir mano asmenybė.

Kokie atlikėjai ir dainos Tave žavi?

Augant man labai daug įtakos darė grupė „Arctic Monkeys“, nors dabar ši grupė, kaip ir pati Lana Del Rey, yra tie, kurių labai dažnai klausosi jaunimas, todėl tai tapo lyg „kietų vaikų“ muzika. Bet aš galiu garantuoti, kad nemaža dalis klausytojų, kurių grojaraštyje yra „Arctic Monkeys“ muzika, nebandė giliau įnerti į vokalisto Alex Turner žodžius ir rašomą tekstą. Jis labai geras, originaliai mintį perteikiantis tekstų kūrėjas. Tai grupė, su kuria aš užaugau ir kuri iki šiol mane nuoširdžiai gydo. Apskritai, mane ypatingai žavi daugelis roko muzikos atšakų ir 20 amžiaus grupių.

Mane taip pat įkvepia atlikėja Björk, kurios dainą dainavau ir „Lietuvos Balso“ atrankose. Jos asmenybė man labai patinka, nes ji yra eksperimentuojanti, išraiškinga pamišėlė iš gerosios pusės ir labai puošia muzikinę industriją. Dar mane žavi amžininkai F. Chopin (Šopenas), F. Liszt ir kiti kompozitoriai - iš jų taip pat gaunu labai daug įkvėpimo.

Yra daug talentingų ir šaunių atlikėjų bei grupių, ir mes nuolat susitinkam mano grojaraštyje ir širdyje.

Koks muzikos žanras Tau labiausiai prie širdies, o kokiame savęs neįsivaizduotum?

Aš neįsivaizduočiau savęs popso muzikoje. Man atrodo, kad su tokia muzika aš išduočiau save, draugus, vaikystę... O koks žanras man labiausiai prie širdies – sunku atsakyti. Kokios dainos paklausysiu – tą ir norėsiu kurti. Aš esu meniškos struktūros asmenybė, banguojanti kaip jūra, bet tuo pačiu savyje turiu ir stiprią, demonstratyvią dvasią. Kartais man norisi išrėkti, manifestuoti muziką, už kažką atstovauti, kartais jaučiu ir pyktį. Tačiau žiūrint į tai, ko klausausi dabar, man norisi miksuoti – vintažinė muzika su elektronika ar roku arba elektronika su roku... Viskas, iš ko gaunasi kažkas įdomaus ir artimo man – savotiškas malonus chaosas.

Kokios dar veiklos, nesusijusios su muzika, Tave supa?

Kadangi myliu literatūrą, dabar domiuosi graikų mitologija, nes man labai reikia gyvybės. Aš jos neieškau bažnyčioj ar kažkur kitur. Man reikia įspūdžio, aukštumo. Šiuo metu dažnai gyvenu su graikų mitais, jų Dievais, bet norėčiau pasidomėt ir indų, egiptiečių mitologijomis. Tada kitaip formuojasi idėjos, kurių aš ieškau iš to, kas galėtų paskatinti kurti įdomiau, naujoviškiau. Taip pat labai domiuosi kinu, režisieriais. Pamačius kažkokį vaizdinį, tu gali tai pritaikyti muzikoje, sugalvoti idėją klipams.

Dabar taip pat intensyviai mokausi prancūzų kalbą, o japonų kalbą esu atidėjusi, nes nelabai spėju. Taip pat rašau ir poeziją. Veikiu daug, bet čia yra blogai, nes greitai tai pametu ir pradedu kažką kitą. Esu išsibarsčiusi – visur, kur matau grožio detalę, galvoju, kad man to būtinai reikia. O reikia tam, kad kuriant įdėčiau dalelę savęs ir man dar plačiau formuotųsi vizijos.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Viename interviu esi minėjusi, kad dainuoji visą savo gyvenimą, tačiau nei šeimai nei draugams to nesi rodžiusi. Papasakok plačiau – koks buvo Tavo santykis su muzika iki „Lietuvos Balso“ projekto?

Muzika buvo su manimi, bet ji keliavo kaip šešėlis – labai užsislėpusi, o išlysdavo tik kartais. Daugiau gilinausi į žanrus ir jų technikas, nes tikiu, kad jie padeda tobulėti gyvenime. Man muzika yra kaip dievybė, tik aš visą laiką bijodavau jai netinkamai melstis. Man visad buvo baisu, kad aš darysiu kažką negerai ir tai nepasiteisins, mane teis dėl to, kad aš darau nuodėmę. Mano širdis, mano vidus – viskas, ką aš turiu savyje, man yra muzika, taip buvo visą laiką. Bet aš esu labai jautri, baili, man reikėjo išleisti tą dvasią.

Aš nesuprantu, kodėl aš taip bijojau dainuoti, bet draugams tikrai nei karto nedainavau. Šeimai – kartais, bet iki šiol išprašau tėvus iš namų, nes man reikia išsirėkt. Aš visai kitaip jaučiuosi būdama viena ir per daug tapatinuosi su muzika, todėl man dažnai atrodo, kad arba manęs turi nuoširdžiai klausytis, arba aš turiu būti viena. Muzika man – aukšta forma, kaip Jimi Hendrix yra pasakęs – „Muzika yra mano religija“.

Koks buvo Tavo požiūris į „Lietuvos Balso“ projektą prieš sudalyvaujant jame?

Visuomet galvojau, kad „Lietuvos balsas“ yra komercinis, supopsintas projektas. Bet, kai pamačiau, kad teisėja Monika Liu, nusprendžiau sudalyvauti. Šį projektą stebėdavau neįdėmiai, bet kartais buvo įdomu pažiūrėti, kokie žmonės ateina į muziką. Yra daug gerą vokalą turinčių atlikėjų, bet jie nuoširdžiai neįdomūs, nes neturi ką pasakyti ar parodyti. Tie, kurie yra įdomūs kitiems, dažnai būna labai savikritiški ir bijo. Jie patys to nesuvokia – aš įdomus? Ačiū, tai netiesa (juokiasi). Tie, kurie būna basic‘ai (aut. pastaba – įprasti), dažnu atveju galvoja, kad yra unikalūs ir geriausi – atėjau, pamačiau ir nugalėjau. Jie per daug savimi pasitiki ir taip tikisi viską užkariauti. Nors man labai patinka, kai žmonės savimi pasitiki, bet aš manau, kad pasitikėjimui reikia rasti tinkamą vietą. Yra labai daug nuobodžių žmonių, kuriuos visi greit pamirš. Projekte jau nuo pat pradžių matėsi, kas liks, o kas ne. Tačiau džiaugiuosi, kad Lietuvoje auga asmenybės, kurios domisi ne vien tuo, kas yra populiaru.

Į projektą ėjau dar ir dėl to, kad man įdomu eksperimentuoti – jei man duos popso dainą, aš žinau, kad padarysiu ją savaip. Man įdomu pažiūrėti, ką galima padaryti su ta pačia daina. Jei apskritai blogos dainos egzistuoja, tai tokiam projekte blogų dainų nėra, nes tu ateini kaip dalyvis ir turi parodyti save, išreiškiant savo suvokimą muzikoje, kurią tu duodi.

Prieš dalyvaujant buvo dvejonių – galvojau, kad gal tai ne man, nusižeminsiu. Man per daug dažnai rūpi, ką galvoja kiti. Tačiau kai nuėjau, viskas buvo labai gerai – susipažinau su naujais, gerais ir nuoširdžiais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių atlikėjų, nes niekada neturėjau muzikantų draugų. Visuomet buvau savoj zonoj ir nežinodavau, kur jų ieškoti.

Ar šis projektas – pirmasis tavo rimtas muzikinis debiutas? Jei taip, koks jausmas Tave aplankė pirmą kartą pasirodžius ant scenos?

Esu dalyvavusi keliuose konkursuose, bet manęs jie nesužavėjo. Ten nesijaučiau rimtai, lyg absurdiškoje fiestoje. Dalyvaudama jaučiausi lyg einanti į kažkokį konkursėlį, tuo pačiu einanti ir prieš save bei visus savo pomėgius. Man nepatiko aplinka ir kaip tai buvo organizuojama. Tačiau manau, kad kitiems atlikėjams tai gali būti puiki pradžia įveikti scenos baimę ir pradėti ieškoti savęs muzikiniame kelyje. Tuo metu man pačiai trūko kūrybiškumo, nežinojau, ko aš noriu, nesidomėjau dauguma dalykų, o tiesiog dainavau. Buvau užsidariusi, man buvo baisu, nepatiko, todėl nustojau eiti, bet pradėjau lankyti vokalą, nors jokių tolimesnių planų neturėjau. Visą laiką norėjau dainuoti, bet buvau nežinomybėje.

Galima sakyti, kad taip – šis projektas buvo mano pirmas rimtas debiutas. Per pirmas akląsias pertraukas aš visa drebėjau ir nežinojau, kas vyksta. Matėsi, kad esu atėjusi iš bedugnės. Tai galima sulyginti F. Kafkos „Metamorfozei“. Atėjau lyg jos pagrindinis personažas G. Zamza – vabalas. Net vėliau, pačiai žiūrint, buvo baisu. Kiek vėliau aš išdrąsėjau.

Tavo dainų atlikime galima matyti, kad iš tiesų išjauti kiekvieną akimirką ir atiduodi visą save. Ypač žadą atimantis pasirodymas – Tavo ir Tavo projekto mokytojos Monikos Liu superfinalo pasirodymas su daina „History Repeating“. Kaip jauteisi tuomet, lyginant su pirmuoju savo pasirodymu?

Po pirmojo pasirodymo aš iš karto pabėgau. Man reikėjo duoti interviu, bet aš buvau nusiverkusi. Man atrodė, kad mano pasirodymas buvo labai blogas, nors niekas taip nesakė, bet man atrodė, kad viskas buvo labai prastai. Aš išbėgau iš pastato, nubėgau už parduotuvės, atsisėdau ant žemės, užsirūkiau cigaretę ir pradėjau pasikūkčiodama raudoti – taip, kad net nėjo kvėpuoti (juokiasi). Galvojau: „Tu norėjai sau gero, bet vėl nuėjai į prarają“.

Bet per finalą viskas buvo gerai, o ir patys finalistai buvo tikrai labai faini draugai. Visa komanda buvo palaikanti, o ypatingai choreografas – labai talentingas, geras, nuoširdus ir atjaučiantis žmogus. Ir Monika Liu. Šie žmonės man labai padėjo, todėl prieš finalą aš visiškai nesijaudinau. Aš žinojau ir jaučiau, kad būtent taip pasibaigs projektas, todėl, kai dainavau žodžius „laisva, laisva, laisva“, aš buvau tokia laiminga... Mano viduje buvo daug dalykų, bet aš susidėliojau viską, ką aš noriu daryt su muzika. Kai viskas baigėsi, man buvo labai gera, jaučiausi laisva. Ypatingai išlaisvėjau ir muzikoje. Nors vis dar turiu nemažai iš charakterio kylančių baimių, nuo mano pirmojo pasirodymo šiame projekte tikrai daug kas pasikeitė.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kaip jauteisi finale, supratusi, kad iki pirmos vietos trūko tiek nedaug?

Gal ir nereikėtų to sakyti, bet džiaugiuosi, kad nelaimėjau, nes labai nenorėjau kažkam priklausyti. Aš esu laisva ir niekaip neįsivaizduoju savęs kažkieno gniaužtuose. Mano asmenybė labai keista – esu neatsakinga, jautri, turiu savo pajautimą, kurio niekas neišjudins, nes turiu stiprią nuomonę ties savo muzika ir žinau, ką norėčiau veikti, ir ko nenorėčiau. Man baisu terminai, šie dalykai yra visiškai ne mano. Aš savęs nelaikau dainininke, labiau priskiriu save prie meno, tada ateina daug platesnis idėjų spektras. Tai nėra tik muzika. Dėl to tie geri vokalistai ir neiškyla – jie yra tik dainininkai.

Kokios dar Tavo stipriosios pusės atsiskleidė šiame projekte?

Labai sunku kalbėti apie stipriąsias puses, nes esu labai savikritiška. Apie save galiu pasakyti iš to, ką apie mane sako kiti. Bet šiame projekte aš truputėlį praregėjau, kad nesu tokia bloga vokalistė. Kai pamačiau visus projekto dalyvius, išgirdau, kaip jie dainuoja, pagalvojau, kad vis dėlto ir aš turiu balsą, savo tembrą, asmenybės atspalvį. Galbūt man nelabai patiko, kad apie mane buvo per daug diskutuojama, bet nieko nepadarysi, nes aš pati ten elgiausi keistai (juokiasi). Bet taip aš jaučiuosi prie nepažįstamų žmonių, o ypač, kai patiriu daug streso.

Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiame projekte iš manęs nedarė to, kas aš nesu. Tai buvo žingsnis, kuris mane išlaisvino ir aš nebebijau dainuoti, pripratau prie žmonių.

Papasakok plačiau. Koks gyvenimas verda muzikinio projekto užkulisiuose? Koks jausmas pačiai būti muzikos industrijos apsuptyje?

Korona (juokiasi). Labai silpnas ir neryškus buvo tas užkulisių gyvenimas. Šis sezonas buvo iš tiesų užgožtas ir net nelabai įsimintinas. Būdavo interviu, repeticijos ir viskas – dingdavom. O per finalą buvo faina matyti, kaip visi susivieniję dirba. Tik, nors ir sakyti nesinori, finale matėsi, kad projektas yra projektas ir kiekvienas turi savo darbą. Nors mes esam ta viena iš pagrindinių grandžių – finalistai, visumoje – ta pati projekto komandos dalis ir reikia padaryti šou.

Bet buvo iš tiesų nuoširdžių žmonių, buvo faina pamatyti, kaip viskas vyksta, pavyzdžiui, grimavimas, nes aš niekada neturėjau profesionalaus makiažo. Sėdėjau kaip vaikas ir džiaugiausi, kad mane dažo (juokiasi), daro šukuosenas. Atrodė, kad iš manęs daro fėją, princesę, personažą.

Pamatyti, kaip verda užkulisiai, yra įdomu – repeticijos, šviesos... Man patiko žiūrėti į viršų, į šviesas ir galvoti: blemba kokia didybė, kaip aš noriu čia dainuoti.

Minusas tas, kad neturėjome žiūrovų, nes ir gyvenime neteko dainuoti prie žiūrovus ar net draugus, todėl norėtųsi to širdies į širdį potyrio.

Kokios srities specialistai šmėžavo užkulisiuose?

Daugiausiai mačiau teisėjus. Aš niekad nebuvau prie jų taip priartėjusi. Bet man labai patiko D. Montvydas – jo kalba, pajautimas. Jis moka labai argumentuotai kalbėti. Aš visuomet žinojau, kad jis toks, bet niekada nebuvau į tai įsigilinusi. Tai žmogus, kurį pamačiau kitomis spalvomis, koks didis žmogus jis yra muzikoje. Man nebūtinai patinka jo muzika, bet didelį įspraudą palieka faktas, kiek jis turi išmonės. Taip pat buvo ir praeitų metų nugalėtoja E. Cololo. Labai smagiai pabendravom. Gilus žmogus, buvo įdomu sužinoti, kaip jai sekėsi, kokie įspūdžiai buvo.

Buvo įvairių žmonių, bet aš nelabai žiūrėjau, skrajojau savo svajose. Man idealai nėra tie, kurie yra pripažinti kaip įžymūs atlikėjai, kurie gauna daug dėmesio socialiniuose tinkluose. Man svarbu įdomi asmenybė, veiksmai, originalios, šviežios idėjos – aš vertinu taip.

Kokių patarimų projekte, kaip pradedančioji atlikėja, gavai iš muzikos industrijos profesionalų?

Su patarimais man yra sudėtinga. Nežinau kodėl, bet aš labai jų neįsimenu. Aš pati sau dalinu patarimus, nes labai daug mąstau. Aš esu dinamiška – man vieną dieną tas pats patarimas tinka, o kitą jau tinka naujas. Man kiekviena diena yra naujas etapas, todėl tie patarimai man dažnai išnyksta (juokiasi). Jie dažnai ateina iš kitų prizmių, ne iš žmonių. Aš pati esu kaip du žmonės ir patariu pati sau. Kitų žmonių patarimų aš į save nelabai įsileidžiu, bet to mokausi, nes naudinga išgirsti, ką kiti šneka iš savo patirties.

Bet Monika Liu, manoji širdelė, tikrai pasakė auksu kaltus žodžius, kurie man leido pilniau atsiskleisti tolimesniuose etapuose. Tai labai vertinga man.

Projekte turėjai galimybę išleisti naują savo dainą „Skrendu su vėju“. Ją sukūrėte kartu su savo projekto mokytoja Monika Liu. Kaip vyko tarpusavio bendradarbiavimas?

Monika manimi pasitikėjo bei tiki manimi ir iki šiol. Galimybė išleisti dainą išpuolė labai greitai ir net tapo lyg prievolė (juokiasi). Liko kelios dienos, kai reikėjo išleisti dainą, todėl buvo streso. Galvojau, kad niekas negali be manęs daryti mano muzikos, todėl susiparinau. Aš rašau labai daug tekstų, bet nelabai moku dirbti su melodija. Turiu daug muzikinių idėjų, bet viskas skamba per daug paprastai. Aš nežinau, ko aš noriu, kokių fejerverkų noriu iš savęs, kurie gal tik man būtų fejerverkai. Jaudinausi, kad negalėsiu daryti savo, nes buvo mažai laiko. Galvojau, kad mane vers užsiimti kūryba, o sakoma, kad kūryba iš prievartos yra labai blogas dalykas. Tai yra netikras menas. Išsigandau, bet Monika sakė, kad man padės, ko aš pradžioje net nepagalvojau.

Beveik visi žodžiai buvo mano ir jie gavosi labai filosofiški. Labai įdomu, nes būtent po to aš pradėjau domėtis graikų mitologija ir skaitydama mačiau tokius žodžius, kaip „dangaus skliautai“, „strėlės“. Tai buvo lyg užuomina į ateitį.

Kokią žinutę ši daina skleidžia?

Aš jos neklausiau jau ilgą laiką, nes man sunku savęs klausyti. Manau, kad kiekvienas joje gali atrasti kažką tinkamo sau. Man ji kontraversiška. Aš ją priimu labai emocionaliai, kai ją rašiau, ji man atrodė labai liūdna. Bet, kai pradedu dainuot, pajaučiu ją labai giliai, man net keista. Joje daug bangavimo su jausmais – atrodo yra viltis, tada vėl dingsta.

Ar tai pirmoji Tavo kūrybos daina?

Aš kuriu labai daug tekstų. Pirmą kartą bandžiau kai man buvo 16, bet prasidėjo sudėtingas etapas ir aš viso nebedainavau. Su kūryba labiau stengiuosi dabar, nes seniau labiau nagrinėjau muziką ir jos žanrus, todėl galėčiau sakyt, kad man tiktų būti muzikos kritike (juokiasi).

Dabar labai daug įrašinėju į diktofoną. Kai vaikštau man kyla labai daug melodijų. Arba prisėdu prie pianino ir į galvą ateina eilučių, melodijų. Šiaip aš labai išsiblaškiusi, todėl man reikia daug vaikščioti, aš negaliu tiesiog galvoti būdama kambaryje. Nors įkvėpimas ir yra, bet man labai sunku. Žinau, kad turiu idėjų, bet gal mane reikėtų uždaryti ir viską, ką bedaryčiau, dedikuoti kūrybai. Reikia tiesiog bandyti, eksperimentuot ir skirti tam laiko.

Kaip vyko šios dainos leidybos procesas?

Džiaugiuosi, kad Monika man leido labai laisvai kurti žodžius ir daug kitų dalykų. Kai įrašinėjome, ji buvo išvykus, todėl mane patikėjo prodiuseriui ir mes labai gerai bendradarbiavom tarpusavyje, atradom mums kartu artimą skambesį. Mes bandėme maišyti stilius, bet tuo pačiu išgauti universalų skambesį, kad tiktų radijui. Visas procesas buvo labai smagus ir įdomus – pamačiau užkulisius, leidybos procesą.

Jeigu ateityje turėtum galimybę savarankiškai išleisti savo dainą, į ką labiausiai orientuotumeisi?

Kadangi aš bijau savo idėjų, man dažnai atrodo, kad visi už mane geresni, ką aš daryčiau? Paklausyčiau stiprios motyvuojančios muzikos, kuri išjudintų ir nebebijočiau sakyti, ką aš manau. Dalinčiausi savo skambėjimu taip, kaip aš jį matau ir kuo daugiau eksperimentuočiau. Bandyčiau daryti kažką, kas būtų prieinama daugiau žmonių, bet tuo pačiu nebūtų tas pats skambesys, kaip daugelio pačių populiariausių dabartinių dainų. Tikiuosi tai neskamba blogai, tiesiog tokio žanro atlikėjai nėra itin artimi žmonės, bet aš juos tikrai gerbiu, nes muzika ta pati giminė, kiekvienas turime savąją sampratą ir muzikinį mąstymą – manau, tai gražu ir svarbu šiame įvairiame pasaulyje.

Projektas „Lietuvos Balsas“ baigėsi. Interviu metu esi minėjusi, kad tavo kelionė muzikinių svajonių link ties tuo nesibaigia. Kokie tavo tolimesni muzikiniai planai?

Aš dainą tikriausiai galėčiau sukurti labai greitai, man tik reikia prisiversti. Visą savo gyvenimą buvau įsitikinusi, kad tai labai sunku, tačiau iš tikrųjų tai galbūt lengviau nei esu įsitikinus (juokiasi). Labai norėčiau sukurti dainą ir jai padaryti klipą, nes žiūriu labai daug filmų ir tikiuosi, kad galėčiau padaryti įdomų klipą, nors, žinoma, įdomumą kiekvienas suvokia skirtingai. Norėtųsi eksperimentuoti su žanrais, kažką išrėkti kaip Fredie Mercury ar Vitas, kuris dainuoja operą (juokiasi). Norėčiau pabandyti sudalyvauti ir „Eurovizijos“ atrankoje, bet apie tai dar daug galvoti, nes tam reikia įdomios dainos, įdomaus kūrinio. Ten trūksta įvairovės.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Muzikos verslo siluetas Lietuvoje. Kiek jis, Tavo požiūriu, mūsų šalyje yra perspektyvus?

Matau, kad viskas pradėjo vystytis, nes seniau didžiausi vokalistai buvo estrados dainininkai. Visos srovės iš senųjų laiku pas mus ateina vėliau. Bet aš dėl to negaliu kaltinti valstybės ir žmonių mentaliteto, nes mes turime tokią istoriją – nieko nepadarysi. Kaip tu gali klausytis kažko provokuojančio, kai esi užaugęs kitokioj aplinkoj? Tai labai sunku, o ypač seniems žmonėms. Aš suprantu, kad kartais dabartinė kūryba jiems gali atrodyti kvaila. Jaučiu tolerancija seniems atlikėjams, tačiau džiaugiuosi, kad toji karta po truputėlį traukiasi.

Perspektyvų yra – tai ypatingai jaučiasi iš jaunų žmonių. Aš matau, kad žmonės nebebijo. Aišku, kaip ir pasaulyje gana ryškiai dominuoja popsas, repas. Matau, kad Lietuvoje vystosi new school (aut. pastaba – naujųjų laikų) žanras, yra daug ir indie (aut. pastaba – nepriklausomų) grupių. Galbūt norėtųsi iš kūrėjų įdomesnio pajautimo, išsilaisvinimo, nes visi turi savo žanrus, bet jie vis tiek skamba panašiai. Bet gal jiems taip patinka, tada džiaugiuosi.

Lietuvoje trūksta asmenybės, nes mes, lietuviai, esame bailūs. Norėčiau būti drąsesnė ir skleisti daugiau žinučių, nes turint idėją ir žmonių meilę galima padaryti daug daugiau nei reklamuoti produktėlius, kaip tai daro influenceriai (aut. pastaba – nuomonės formuotojai).

Džiaugiuosi, kad atsiveria siena, bet dar reikia palaukti. Be to, reikia kurti ir lietuvių kalba, kas yra labai sunku, nes žodžiai yra ilgesni – gal dėl to visos dainos ir išeina panašios.

Kaip manai, kas muzikos industrijoje yra svarbiau – talentas ar suformuotas įvaizdis?

Talentas ir įvaizdis yra gana skirtingi dalykai, bet yra visokių atvejų. Tiems, kurie turi geriečio įvaizdį yra lengviau, bet maištautojams daug sunkiau, pavyzdys – Fredie Mercury. Lietuvoje tokiam žmogui šiais laikais būtų labai sunku, nes iš lietuvių jaučiasi neapykanta kai kuriems tokio stiliaus žmonėms, nors jie – žavingumo everestas.

Geriausia, kai tiek įvaizdis, tiek talentas yra suderinti tarpusavyje. Neblogas to pavyzdys tikroji ikona tiek muzikos plotmėje, tiek asmenybės požiūriu – Edith Piaf. Dabar, kai egzistuoja soc. tinklai, iš viso labai sunku nuspręsti, kas yra tikra. Tu gali žaisti kaip nori, nes gyvenimas yra teatras ir internetas kuria dar vieną personažą, be tikrojo. Visgi manau, kad įvaizdis, asmenybė yra svarbesni, nebent tavo balsas būtų kaip Whitney Houston, tuomet visos pasaulio gėlės tau. (juokiasi).

Tavo nuomone, kokia yra riba tarp etikos ir muzikos?

Ribų nėra – kūryba yra kūryba. Čia reikėtų išskirti meną ir muziką. Kai kam muzika yra paprasčiausias dainavimas, o kitais atvejais prasideda kūryba. Nekalbu apie kai kuriuos atlikėjus, kurie dainuoja tokį absurdą ir nuobodybę, o žmonės nuoširdžiai klauso. Tačiau ką daryti tiems, kurie kuria kompromituojančią muziką ir tiesiog taip jaučia? Man gražu, kai tai yra išreiškiama. Tai gali būti labai kritikuojama, bet aš visą laiką tai palaikysiu ir gerbsiu, nes dažnai suvokiu, kad pati bijau daryti daug dalykų, nors ir labai to norėčiau. Man reikėtų save perlipti.

Taisyklių tikrai nėra, tačiau tai priklauso nuo to, ar esi drąsus. Ar nori pasiekti kuo didesnę auditoriją, ar galvoji, kaip tau pačiam geriau? Ypač karjeros pradžioje kyla daug klausimų apie tai, kaip suderinti muziką ir žodžius. Geriausia, kai darai tai, ką nori. Man muzika yra menas, o ne tik dainavimas. Tai neturi taisyklių. Myliu žmones, kurie daro tokius skambesius ir žodžius, su kuriais jaučiasi geriausiai. Aš dažnai galvoju, kad norėčiau sukurti kažką, kas išaukštintų. Žodžius, kuriuos kartojant justumeisi galingas. Ne tik dėl savęs, bet kad ir klausytojas, girdėdamas žodžius, įsikūnytų į karališką būseną.

Kokių savybių reikia pradedančiajam atlikėjui muzikos industrijoje?

Natūralumo, buvimo savimi. Tačiau nieko nepadarysi, jei nesi klausytojui įdomus, čia nelabai įgausi tokių savybių, nors ir apgaulės keliu, nebent laikas sukurs tavo naują atvaizdą prieš muzikinį veidrodį. Net keista atsakyti į tokį klausimą, nes aš irgi neturiu kažkokių savybių (juokiasi). Bet, kad pasisektų kažkuriame iš menų, savyje reikia turėti velnio. Sau visuomet kartoju, kad reikia įžūlumo – lįsk, kaišiok savo snukį, kad ir nepasiseks, bet reikia kalbėti ir rodyti savo įvaizdį. Tuomet, kai žmonės kalba, net jei ir blogai, jie vis tiek atsimena tave ir tavo veidą. Įžūlumas turi būti švelnus, ne per daug erzinantis – reikia turėti ribas. Jeigu esi išmintingas ir sąmoningas žmogus, tu tai pajausi ir suprasi, koks yra teisingas to įžūlumo kelias.