ELEKTRONINĘ MUZIKĄ IR TEATRĄ SUJUNGIANTI KOMPOZITORĖ M. PAŠKEVIČIŪTĖ:

„Neužsiimu saviraiška – muzika yra daugiau nei aš.“

Nuotrauka: Tomas Terekas, makiažas: Dominyka Murauskytė

Analizuodami muzikos industriją neretai į tamsiausią lentyną nustumiame tą muzikinę kryptį, be kurios kultūros pasaulis nėra įsivaizduojamas. Užsidengę populiariosios muzikos šydu daugiau dėmesio rodome madingajai, kontraktais ir prodiusavimu spindinčiai krypčiai, pamiršdami muziką, skambančią teatre. Joje galime rasti ne tik dar mokyklos suole girdėtų kompozitorių kūrinių, tačiau ir naujų muzikinės išraiškos formų, kuomet susijungiantys konceptai žiūrovui dovanoja neišdildomą patirtį.

Elektroninė muzika ir teatras skamba neįmanomai? Tai mitas, kurį paneigti gali muziką spektakliams kurianti ir elektroniniu skambesiu prie teatrinių garsų išpildymo priartėjusi kompozitorė Marija Paškevičiūtė. Auksiniu scenos kryžiumi už muziką baletui „Dienos, minutės“ apdovanota kompozitorė, sujungianti elektroniką ir teatrą į bendrą visumą, kalba apie muzikos beribiškumą. Klubinės muzikos elementus teatre naudojanti, o reivo muzikai avangardiškumo suteikianti kūrėja neapsiriboja vienu žanru ir per muziką atskleidžia savo kūrybines idėjas.

Kaip muzikos kūrybą supranta jaunoji kompozitorė? Kas atsitinka tuomet, kai su elektronine muzika susilieja teatras? Apie šiuos ir dar daugiau klausimų pasikalbėjome kartu su Marija Paškevičiūtė. Tikime, kad pradedantiesiems elektroninės muzikos kūrėjams šis interviu ne tik patvirtins muzikos ribų nebuvimą, bet ir suteiks žinių apie galimas elektroninio skambesio variacijas net ir netikėtose vietose, pavyzdžiui... Teatre.

Marija keturiolikos. Kokią muziką ji klauso? Ar užsiima kūryba, jei taip, kokia?

Keturiolikmetė Marija muzikos nesiklauso. Prieš kelis metus ji metė muzikos mokyklą, nes negali pakęsti, kai tą patį kūrinį jai liepia groti vis iš naujo. Marija labai mėgsta laisvę ir yra laimingiausia vasaromis, kai gali gyventi sode. Dieną atvažiuoja mama, o naktimis ji sode lieka viena. Daug skaito, rašo dienoraštį, vaikšto basomis, maudosi Rėkyvos ežere ir svajoja tapti rašytoja. Keturiolikmetė Marija net neįsivaizduoja, kad po metų, muzikos pamokoje išgirdus Stockhauseną, jos pasaulis pasikeis.

Marija dabar. Ar šiandien žaidžia tos pačios melodijos ir muzikinis skonis?

Dabar esu girdėjusi žymiai daugiau muzikos, tad dalis kūrinių, kurie prieš kelis metus atrodė ypatingi ir originalūs, platesniame kontekste taip nebežavi, esu vis išrankesnė. Tačiau tam tikrus tembrus, sąskambius, stilistinius ir dramaturginius elementus mėgau ir, neabejoju, mėgsiu visada.

Mano klausoma ir kuriama muzika yra intensyvi bei dinamiška – dėl tos pačios priežasties mėgstu ir Bethoveną, ir techno miksus, kuriuose daug breakdown’ų, nuotaikų lūžių. Simfoninė, galinga muzika man žymiai artimesnė, nei kamerinė. Ir Andy Stott, ir Šostakovičiaus muzikinėje raiškoje girdžiu daug bendro, nepaisant visiškai skirtingos stilistikos ir kompozicinių priemonių.

Nuo ko/Kaip prasidėjo Tavo ryšys su elektronine muzika?

Būdama penkiolikos, gimnazijoje per muzikos pamoką išgirdau Stockhauseno Gesang der Jünglinge ir iškart supratau, kad čia yra TAI. Pradėjau klausytis XX amžiaus avangardo – ir elektroninės, ir instrumentinės muzikos.

Taip pat klausiausi Mindaugo Urbaičio ir Šarūno Nako laidos „Modus“, kuri tapo esmine mano muzikinio skonio formavimosi dalimi. Supratau, kad viskas tarpusavyje susiję – roko muzikoje galime išgirsti baroko muzikos atgarsių, o pop daina su Mocartu gali turėti daug bendro.

Žymiai vėliau, jau studijuodama (literatūrą, ne muziką – į LMTA stojau po bakalauro VU) atradau IDM. Domėjausi naujausiais elektroninės muzikos albumais, man ypač patiko Objekt, Jon Hopkins, Ben Frost, Hauschka, alva noto, Anna Meredith.

Nėjau į klubus ir nieko nežinojau apie tokios muzikos egzistavimą. Techno atradau internete, o apie reivus sužinojau iš knygų. Į pirmą reivą nuėjau tik po metų techno klausymosi namie.

Kaip nusakytumei savo kaip kompozitorės muzikinį stilių?

Choreografas Martynas Rimeikis klausydamasis mano eskizų pasakė, kad mano stilius yra „apokaliptinė Marijos muzika“, kas mane labai pralinksmino. Tame tikrai yra tiesos – ir savo klausomoje, ir kuriamoje muzikoje mėgstu dramatizmą.

Teatre panaudoju klubinės muzikos elementus, o muzikoje reivams – avangardiškesnius tembrus. Šiuo metu mano tikslas yra apjungti šias patirtis grojant gyvai ir sukurti live’ą, kuriame klubinius gabalus derinsiu su dekonstruota klubine muzika.

Ar yra konkrečių Tavo muzikinių atradimų, palengvinančių kūrybos procesus? Jei taip, kokie jie?

Kūrybos procesas lengvesnis, kai žinau, kokiomis techninėmis priemonėmis galima išgauti norimą skambesį, bet tam reikia laiko bei su juo ateinančios patirties. Ir svarbiausia – kantrybės.

Pakalbėkime apie elektroniką ir teatrą. Muzikos kūryba spektakliui. Koks tai procesas?

Skaitau pjesę, galvoju, kokia muzika papildytų sceną naujais kontekstais. Kuriu eskizus, juos išbandome teatre. Muzika savaime gali būti įdomi, bet netikti scenai, tada kuriu iš naujo ir taip daug kartų.

Nuotrauka: Tomas Terekas, makiažas: Dominyka Murauskytė

Kiek tame procese yra saviraiškos, individualumo? Ar kaip kompozitorė gauni visišką laisvę saviraiškai, ar visgi, vyksta daug derybinių, ieškojimo, tarimosi procesų?

Į muziką teatrui žiūriu kaip į bendrą projektą, o ne mano vienos darbą – antraip juk galėčiau kurti viena, kokia prasmė eiti į teatrą?

Individualumo mano muzikoje teatrui yra tikrai daug, nes projektus renkuosi labai atsakingai ir juose atsiduriu būtent dėl to, kad kūrybinei komandai patinka tai, ką darau aš. Jau kelis metus dirbame su Uršule Bartoševičiūte, kuri yra labai muzikali, jos skoniu visiškai pasitikiu. Netgi mūsų charakteriai turi bendrumų – nevyniojam į vatą, galime viena kitai drąsiai išsakyti kritiką.

Esminis skirtumas tarp muzikos teatrui ir mano autorinės muzikos, kad teatre kartais tenka daryti tai, ko nedaryčiau viena. Pavyzdžiui, scenai gali prireikti prastos elevator muzikos, pop kultūros nuorodų, teko įrašinėti ir savo pačios dūsavimus meilės scenai, buvo smagu. Teatre galiu būti ironiška ir žaisminga.

Už muziką choreografo Martyno Rimeikio baletui „Dienos, minutės“ buvai apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip prasidėjo Tavo kaip kompozitorės darbas būtent šiame balete? Kokie buvo žingsniai, kaip atrodė garsų paieškos?

Garsų ieškojau tiesiogine prasme – baletas prasideda aplinkos garsų įrašais. Sunkiausi buvo pirmi trys mėnesiai, kol ieškojau bendro baleto skambesio, stilistikos. Nesinorėjo kurti klubinės muzikos – juk ją galima išgirsti tiesiog klube – bet ir aš, ir choreografas mėgstame drive’ą, aršesnius sąskambius. Norėjosi organiško skambesio, kad muzika skambėtų tarytum natūraliai išplaukianti iš aplinkos garsų, be jokių sintezatorių ir efektų. Prireikė nemažai laiko, kol radau techninius sprendimus. „Dienos, minutės“ labai prisidėjo prie mano stiliaus formavimosi – turėdama nedaug medžiagos mėgstu iš jos išgauti kuo daugiau elementų, sukurti bendrą garsovaizdį.

Pagal Tavo pačios patirtį, muzikiniai garsai ir atradimai gimsta daugiau iš asmeninių išgyvenimų, vidinio pasaulio, ar atvirkščiai, stengiesi nuo to atsiriboti?

Niekada neužsiėmiau saviraiška. Muzika yra daugiau, nei aš. Muziką kuriu ne dėl to, kad norėčiau atskleisti save kaip asmenį – tam yra paprastesnių būdų – o dėl to, kad įgyvendinčiau savo menines idėjas.

Kai paauglystėje norėjau būti rašytoja, mane stabdė būtent tai, kad rašant tenka atskleisti save –net jei kuri personažą, kuris su tavimi lyg ir neturi nieko bendro. Esu prirašiusi pilną lentyną dienoraščių, bet vos pradėjusi rašyti apsakymus, kuriuos galėtų skaityti ir kiti, sustingdavau.

Galbūt sudarau labai uždaro žmogaus įspūdį, bet taip tikrai nėra – būtent dėl to ir norisi brangiausius dalykus pasilaikyti sau. O kam rašyti ne apie tai, kas brangiausia?

Kurdama muziką nesistengiu „pasakoti istorijos“ – jei norėčiau pasakoti istoriją, rašyčiau tekstus. Nebandau ir „išreikšti emocijų“ – tam skirtas jau minėtas dienoraštis ir artimi draugai. Tai tikrai nereiškia, kad mano muzika yra apskaičiuota, itin racionali – kuriu intuityviai ir labai įsijaučiu į tai, ką darau. Tačiau tai nėra tie jausmai, kurie lydi kitose gyvenimo situacijose. Tai, ką jaučiu klausydamasi muzikos, yra labai specifiniai estetiniai išgyvenimai, kurių žodžiais nesugebėčiau įvardinti.

Ar Lietuvos muzikos industrijoje be Tavęs dar yra panašių elektroninės muzikos kompozitorių? Nejauti specialistų trūkumo?

Kompozitorių tikrai yra, bet mes visi labai skirtingi, turime skirtingą braižą. O ar jų trūksta, reikėtų klausti režisierių:)

Kokios yra finansinės galimybės išsilaikyti tik kaip teatrinės muzikos kompozitoriui Lietuvoje?

Tai įmanoma, tačiau reikia kurti daug ir/arba ne vien Lietuvoje. Didelis privalumas yra autorinis atlyginimas (royalties). Kai nuolat rodomų spektaklių daug, galima gauti pasyvių pajamų.

Pažįstu savo kartos kompozitorių, kurie muziką spektakliams kuria žymiai dažniau nei aš, galbūt dalis jų turi tikslą užsidirbti būtent iš muzikos teatrui. Tokiu atveju neužtenka darbo su vienu – dviem režisieriais, nebent jie įsitvirtinę tarptautinėje scenoje, bet tokių Lietuvos istorijoje turime tik keletą.

Pati tikslo išsilaikyti tik iš muzikos teatrui niekada neturėjau – jei kažkas pasiklausęs to, ką darau, su manimi susisiektų ir pasiūlytų dirbti prie projekto, kuris man pasirodytų įdomus, apsidžiaugčiau. Bet nesiekiu būti itin plataus spektro kompozitore, aiškiai žinau, kas man įdomu ir kas ne. Kodėl turėčiau, pavyzdžiui, kurti muziką chorui, jei yra žmonių, kuriems tai patinka labiau ir kurie tai daro geriau? Jei turėčiau tikslą žūtbūt pragyventi iš muzikos, tokio darbo tektų imtis. Tačiau mano siekis yra prisidėti tik prie tų projektų, kurie veža, o pinigų užsidirbti galiu ir kitais būdais – pavyzdžiui, dėstydama. Tuo nenoriu pasakyti, kad daugybei spektaklių kuriantys kompozitoriai daro tai, kas jiems nepatinka – greičiausiai jie tiesiog turi kitokių kūrybinių tikslų.

Nuotrauka: Tomas Terekas, makiažas: Dominyka Murauskytė

Jaunimas ir teatras. Kaip manai, ar muzika, ypatingai šiuolaikiška, elektroninė, galėtų tapti (o gal jau yra) jungiamąja grandimi tarp jaunimo ir teatro pasirodymų?

Elektroninė muzika pati savaime dar nėra šiuolaikiška ar įdomi, mane truputį erzina trendas spektaklio metu paleisti techno gabalą ir galvoti, kad štai, kokie mes edgy ir šiuolaikiški. Tai jau seniai nieko nešokiruoja. Taip pat ir instrumentinė muzika nėra senamadiška – ji neišsemiama.

Man niekada neatrodė, kad jaunų teatro lankytojų trūksta – daugumoje spektaklių lankosi mano kartos ir jaunesni žmonės, bet aš dirbu Vilniuje – galbūt kituose miestuose situacija skiriasi. Tokiu atveju tikiu, kad jauna komanda galėtų pritraukti ir jaunesnę auditoriją.

Atsižvelgiant į Tavo patirtis, kaip patartumei pradedančiajam elektroninės muzikos kompozitoriui įsilieti į teatro muzikos pasaulį?

Kuo dažniau lankytis teatre, susipažinti su skirtingų režisierių pastatymais ir pagalvoti, su kuo norėtųsi dirbti. Tada tam žmogui tiesiog parašyti, atsiųsti savo muzikos pavyzdžių. Jei nepasiseks, to nepriimti asmeniškai – muzika gali būti puiki, bet netinkanti prie spektaklio koncepcijos.

Kaip manai, kokios edukacijos muzikos srityje labiausiai trūksta jauniesiems atlikėjams, kūrybininkams?

Mokyklose (o ir apskritai visuomenėje) trūksta dėmesio estetiniam ir meniniam lavinimui. Vaikai ir paaugliai, kuriems piešti ar skaityti įdomiau nei spręsti uždavinius, neturėtų jaustis prastesni už bendraklasius, kuriems sekasi chemija ir matematika. Nesąžininga, kad ir suaugę žmonės – aktoriai, šokėjai, orkestruose grojantys muzikantai – valstybės apmokamose institucijose uždirba mažiau, nei žemiausios grandies darbuotojai eilinėje korporacijoje. Kalbu remdamasi savo patirtimi, nes esu buvusi abiejose pusėse. Tačiau tai jau gilesnė problema. Kalbant tik apie muzikinį lavinimą, norėčiau, kad į programas būtų įtraukiama daugiau šiuolaikinės muzikos, užuot metai iš metų mokinantis tik apie Bachą ir Mocartą.

Kokias programas/įrangą rekomenduotumei naudoti pradedančiajam elektroninės muzikos kūrėjui?

Rekomenduočiau neleisti daug pinigų pluginams ar juolab brangiems hardware sintezatoriams, pirmiausia atsisiųsti programinę įrangą (aš naudoju Ableton, bet daug kas mėgsta ir Logic Pro ar FL studio, o Grimes pirmą albumą sukūrė su visiems MacBook‘e prieinamu GarageBand). Pasistengti kuo geriau perprasti, kaip ji veikia. Kai trūksta įgūdžių, norisi spragas užpildyti VST pluginais, kontroleriais ir t. t., užuot išmokus naudotis tuo, ką turi.

Ką norėtumei, kad žinotų kiekvienas muzikos kūrėjas be jokių išimčių?

Niekas neturi tokios patirties – muzikinės, literatūrinės ir tiesiog gyvenimo – kokią turi tu. Jei jausi tvirtą ryšį su savimi pačiu, susiesi tau brangius dalykus į tik tau vienam būdingą visumą, tai bus savita ir įdomu.

2021/12/09

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________