SENOJI LIETUVIŲ ESTRADA (I DALIS)

- nuo pirmųjų bandymų kavinėse iki ritmingų disko skambesių

Jau kiek seniau, nuo pirmųjų XX a. dešimtmečių, žmonės kalbėjo apie kultūrinio gyvenimo svarbą. Apie tai, kad tik asmenybė, jaučianti meno poreikį ir gebanti nuolat tobulėti, gali būti naudinga visuomenei. Senųjų laikų jaunimas, kaip ir dabartinė mūsų jaunoji karta, turėjo iš tiesų platų suvokimą – muzika (tačiau tuomet labiausiai estradinė) buvo labai mėgstama. Mūsų šalyje gyveno daug talentingų žmonių, kuriems estrada buvo ne eilinė pramoga, o iš ties rimta veika, na, o plokštelių, magnetofonų įrašų rinkimas, radijo koncertų klausymas ir koncertų lankymas – įprasta veikla.

Kadaise estradinė muzika buvo antroji pagal populiarumą kultūros dalis po kino, tačiau informacijos apie šį muzikinį žanrą buvo iš tiesų mažai. Pirmoji knyga, kuri pasakoja estrados istoriją, yra 1983-iaisiais metais parašyta L. Šaltenio knyga „Mūza su mikrofonu“. Šį kartą straipsnis, parašytas remiantis šios knygos apybraižomis ir Lietuvos muzikos informacijos centro archyvų informacija, nuves jus į trumpą, tačiau nepaprastai įdomią ir daugumai nežinomą Lietuvių estrados istoriją.

Pirmieji estradinės muzikos skambesiai

Restoranuose, kavinėse ir kino teatruose skambanti estradinė muzika bei klegantys gausios ir įvairios publikos balsai – pirmieji Vakarų kultūros pėdsakai Lietuvoje, 1918-aisiais metais atgavusioje savo nepriklausomybę. Lietuvos estradinė muzika – tai lengvoji muzika, sekant Vakarų kultūros mada, susiformavusi XX a. pradžioje. Laisvės skonis, kokybiškesnio gyvenimo troškimas, fone skambančios ir širdį kiekvienam virpinančios melodijos su joms pritariančiais aksominiais ir sodriais balsais, pagaliau leidžia žmonėms pajusti, ką reiškia mėgautis gyvenimu ir jo malonumais.

Tiesa, vietos, kuriose vyko pramoginės programos ir muzikiniai seansai, labiausiai buvo lankomos pasiturinčių žmonių. Garsusis „Metropolis“, menininkų vieta „Konrado“ kavinė, kuri vėliau buvo pervadinta į „Tulpę“, jaunimo pamėgta susitikimų vieta „Pale-Ale“ ir vienas gražiausių tų laikų restoranų „Versalis“ – tai tik keletas vietų, kuriose lankydavosi laisvės ištroškę žmonės. Iki tol miestuose daugiausia gyveno ne lietuviai, todėl visą šią pramogų virtinę buvo galima vadinti naujai susikūrusia lietuviška, šiek tiek amerikietiško prieskonio turinčia, miesto kultūra.

Kaukių balius 1938 m. Lrt.lt/Stop kadras.

Sunkusis laikotarpis ir kultūrinės žaizdos

Nuo seno sakoma, kad ginklas, padedantis kovoti už Tėvynės laisvę, yra daina. Pradžioje, nuo 1940-ųjų, buvo vystoma nacionalinė tarybinė muzikinė kultūra – buvo organizuojamas Kauno muzikinės komedijos teatras, atidaryta Lietuvos filharmonija, padaugėjo besimokančiųjų  muzikos, vyko pirmieji estrados artistų konkursai. Tačiau vėliau, fizinių ir dvasinių jėgų pareikalavusiais karo laikais, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, net jei kultūriniai aspektai nebebuvo tokie aktualūs, buvo rūpinamasi, kad karys trumpomis poilsio minutėmis galėtų mėgautis savo šalies dainomis – estradiniai orkestrai dainuodavo ne tik jiems žinomas tarybines masines, bet ir lietuvių liaudies dainas, instrumentines muzikos aranžuotes.

Pasibaigus alinantiems karo procesams, Lietuva pradėjo augti iš naujo – iš griuvėsių kilo ne tik miestai, bet iš lėto gijo ir kultūrinės žaizdos. Žmonės vėl troško gyventi, pajusti meną ir jo vertybes. Taip prasidėjo dainų šventės, pirmieji lietuvių tarybinių dainų konkursai, o muzika ir vėl skambėjo restoranuose ir kavinėse. Laikui bėgant atsirado naujoji lietuvių estrados atlikėjų ir kompozitorių karta. Jaunimas noriai būrėsi kartu dainuoti, liaudies kultūra ir materialinė gerovė vystėsi toliau.

Respublikinė dainų šventė. Vilnius, 1946 m. LTMK muziejaus fondas.

Džiazo ritmai, roko griaudesys ir šokti kviečiantis disko

Naujoji estradinės muzikos era prasidėjo 1958-aisiais, kai įsikūrė Lietuvos estradinis orkestras, po kelių dienų ir Lietuvos radijo estradinis orkestras, o po kelių metų, Kompozitorių sąjungoje – lengvosios muzikos sekcija. Visa tai skatino estradinės muzikos plėtrą – prasidėjo dar daugiau įvairiausių unikalių pavadinimų kolektyvinių, tradicinių ir jaunimo konkursų, skatinančių dainininkų aktyvumą ir autorių norą kurti dainas.

Tiesa, buvo metas, kai estradinė muzika nebebuvo populiarumo viršūnėje (nors ir toliau vyko koncertai bei stambūs kasmetiniai renginiai) ir ją pradėjo gožti džiazo ritmai, dėl kurių buvo buriami šio žanro klubai, kavinėse grodavo džiazo entuziastai ir svečiai iš užsienio, vyko ir šio žanro festivalis.

Vėliau, dingus ir džiazo bangai (tiesa, vėliau ji ir vėl atsiras), jaunimas itin pamėgo roką-bigbitą, kuris lengvosios muzikos istorijoje turėjo dvejopą reikšmę. Geroji pusė ta, kad bigbitas labai paskatino jaunimą domėtis lengvąją muzika ir ypač patobulino jų kūrybą, tačiau galiausiai tai lėmė atlikėjų monotoniškumą ir neprofesionalumą, kas prastino klausytojų skonį ir muzikos suvokimą. Pagrindinis dainininkų tikslas tapo atkreipti publikos dėmesį ne kūryba, o kuo didesniu triukšmu, išskirtiniu įvaizdžiu ir provokuojančiu elgesiu scenoje.

Po roko etapo, tarp jaunimo vilnijo disko skambesiai, kurie skatino judėti, linksmintis ir džiaugtis gyvenimu. Tapo ypač populiaru rengti diskotekas, 1980-aisiais jų buvo užregistruota 143, buvo rengiami ir diskotekų konkursai. Vienas pirmųjų ir labiausiai žinomų to meto disko muzikos kūrėjų – Teisutis Makačinas.

Iš Alvydo Dargio knygos „Laiškai iš diskotekos“ („Šviesa“, 1991)

Reikšmingi faktai:

· Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje buvo ypač populiari plokštelių muzika – jų kainos svyravo nuo 10 iki 15 litų.

· 1925-aisiais Kaune atsirado pirmoji radijo stotis, o 1926 m. Kauno radiofonas pradėjo transliuoti laidas. Lietuva galėjo išgirsti daug naujų ir negirdėtų skambesių iš viso pasaulio.

· Nuo 1924 m. Lietuvoje prasidėjo įrašų firmų veikla. Pirmosios iš jų – „Odeon“ ir „Columbia“. Į plokšteles buvo įrašinėjamos vietinių estrados atlikėjų dainos.

· Vėliau totalitarinių rėžimų plitimas suvaržė kūrėjų laisvę, tačiau pokariu Kaune savo veiklą toliau tęsė muzikantai, kurių negąsdino politinės permainos – muzikinis gyvenimas ir vėl pabudo iš miego.

· 1940 m. įsteigus Lietuvos TSR valstybinę filharmoniją, po metų buvo surengtas estrados artistų konkursas.

· Prie Lietuvos estrados žydėjimo intensyviai prisidėjo tokie atlikėjai, kaip Benjaminas Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, Mikalojus Novikas, Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys ir daugelis kitų atlikėjų.

Plokštelėje įrašyta legendiniame viešbutyje „Metropolis“ grojusio M. Hofmeklerio orkestro atliekama muzika. M. Patašiaus nuotr.

Atrodo, kad apie mūsų šalies lengvosios muzikos kultūrą ir jos plėtrą informacijos nėra tiek daug, kiek galėtų būti, bet giliai paieškoję, mes galime atrasti tikrą lobyną. Šio žanro muzika ilgą laiką nenustojo plėtotis ir tobulėti, atsirado vis daugiau ir daugiau kūrybinių kelių, įdomių ir unikalių idėjų ir pasiekimų, kurie dažnam žmogui gali sukelti nostalgiškus, širdį veriančius ar šiltus prisiminimus atbudinančius jausmus, o jaunajai kartai – smalsumą ir  norą sužinoti apie žanrą, kurio dainas, išgirstas iš tėvų ir senelių, vis dar niūniuoja.