TAUTVYDAS GAUDĖŠIUS – FC BASEBALL:

„Muzikai aš padovanojau savo kasdienybę, muzika savo ruožtu man padovanojo gyvenimą“

Fotografijos autorė: Ieva Budzeikaitė 

Spalvingoje Lietuvos muzikos padangėje, kažkur tarp nuolatinių įvaizdžio paieškų, auditorijos pritraukimo būdų ir noro prisitaikyti prie masių slypi dar ne visų atrasti ir išjausti kūrėjai. Vienas iš tų unikalių ir muzikos gyvybe pulsuojančių atlikėjų yra Tautvydas Gaudėšius, geriau žinomas kaip FC Baseball. Dar mažiau nei prieš metus elektroninę muziką kūręs, Junior A vardą nešiojęs atlikėjas nusprendė šiam projektui nuspausti pauzės mygtuką ir atsigręžti į tai, nuo ko prasidėjo muzikinė gyvenimo kelionė – akustinį skambesį.

FC Baseball kūryba lengvai prisiliečia prie širdies, patuksena į kampučius ir vos tik pradėjus klausyti sužadina šilumą. Įsimylėję džiaugsis galimybe perduoti savo meilei saldžiausius žodžius bei tikriausius jausmus, įskaudinti – per muziką ras būdus kaip surinkti save iš naujo. Visa tai norime pažadėti :)

Su Tautvydu pasikalbėjome apie pirminę sėkmę, kūrybą, palietėme muzikos verslą ir dabartį. Kviečiame skaityti šį nuoširdumu alsuojantį, apmąstymus sukeliantį ir meilę kūrybai adresuojantį interviu!

Dvylikametis Tautvydas savo kambaryje, Plungėje. Kokios muzikos jis klausosi?

Uuuu. Dvylikos matyt Queen, Michael’o Jackson’o, Eltono John’o, Elvio. Kažko iš kuklios, bet gan teisingos tėvų muzikinės lentynos.

Kaip ir kada pradėjai kurti dainas?

Kai man buvo šešiolika. Paprašiau mamos, kad padovanotų gitarą gimtadienio proga.

Ar Tautvydas bijo, kad jo muziką išgirs ne tik saugios kambario sienos?

Ne. Nuolat buvau tarp kūjo ir priekalo ta prasme, kad smerkiau save už tai koks esu, bet tuo pat metu labai aiškiai žinojau, kad kitoks būti negaliu. Dėl to muzika pradėjau dalintis labai vėlai. Bet tada jau nebijojau nieko.

Dainų rašymas – būdas pabėgti ar įamžinti realybę?

Man atrodo, kad mano kūrybos ir realybės santykis yra ganėtinai sudėtingas. Kartais kūryba aš pats sau, rodos, bandau priminti apie vienus ar kitus dalykus, kurie man svarbūs realybėje, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių aš leidau sau pačiam apie juos pamiršti.

Kartais kalbu apie dalykus kurie dar net neįvyko. Kartais, kai kas nors ką užrašau išsipildo aš galvoju – fuuuck. Taigi prieš pusmetį rašiau, kad taip bus. O dabar būtent taip ir įvyko. Keisti procesai, bet dėl to ir įdomu.

Jeigu Tavo kūryboje slypi Tavo paties išgyvenimai, ar nėra baisu taip atvirai save atskleisti ir kitiems išdalinti?

Aš rašydamas juos atskleidžiu ir pats sau. Būna aprašai kokį nors prieš savaitę įvykusį momentą ir tik parašęs iš tiesų supranti, kaip visa tai privertė tave jaustis. Dauguma atvejų aš toje pačioje stovykloje, kaip ir kiekvienas klausantis.

Junior A ir FC Baseball projektai atrodo visiškai skirtingi: nuo elektroninio skambesio ir angliškų tekstų perėjai prie lietuviškų minčių bei gyvų instrumentų. Kaip sugebėjai padalinti save ir pereiti į visai kitokią kryptį?

Kažkoks didelis skilimas neįvyko. Mąstau apie tai iš aktoriaus perspektyvos. Juk jei bučiau aktorius, nenorėčiau visą gyvenimą vaidinti dramose ar juodai baltuose psichologiniuose filmuose. Plius – bėgantis laikas. Pradedu suprasti, pastebėti dalykus kurių anksčiau nepastebėdavau ir panašiai. Natūralus virsmai.

Aplankius kūrybai, kaip atrodo Tavo dienos, kuomet kuri dainas?

Aš kasdien studijoje. Nebent yra kokių nors kitų reikalų (repeticijos, įrašai, filmavimai, radijas ir pan.). Kiekviena diena savyje turi po dainą. Jei ne po dainą, tai po bent po eilutę, melodiją. Visai neseniai pasakojau draugei, kad kartais taip ilgai sėdžiu studijoje, kad imu jausti, kad ten sėdžiu ne vienas. Tai mąstant iš tos puses – dienomis, kai ten nenukeliauju – tas kažkas ten turbūt sėdi vienas. Tai tiesiog keliauju į studiją, tam kažkam palaikyti kompaniją.

Visi tekstai paverčiami dainomis ar dalis jų nugula kažkur į stalčių?

Tekstai gimsta su muzika. Jei viskas vyksta teisingai – muzika pati žodžius parašo.

Albumo įrašymas – stresas ar malonumas?

Rašymas – magiškas procesas. Įrašymas, kita vertus, tikrai turi savyje daug streso. Bet tas procesas nėra nemalonus, kad ir kaip ten bebūtų – aš sėdžiu su vienu artimiausių savo bičiulių (prodiuseriu Jokūbu Tulaba) ir dirbu dainų, kurios man rūpi, labui.

Įrašo metu kiekviena dieną vis labiau artėjama prie momento, kai viskas atiteks žmonėms. Daug atsakomybės, jaudulio, džiaugsmo. Ten daug įvairiausių jausmų. Bet daug ir streso, tikrai taip.

Ar yra Tavo sukurtų dainų, kurių Tau asmeniškai yra sunku klausytis ar nesinorėtų atlikti scenoje?

Yra. Ir pažiūrėjus vien į jų pavadinimus, matyt nebūtų sunku nuspręsti kurios gi tos sunkios. Visos jos turėjo būti išrašytos, bet gal ne visos scenai.

Galbūt turi asmeniškai mėgstamiausią savo kūrinį(-ius)?

Šiuo metu man labai patinka „Migdolų pienas”. Man patinka kūrinio paprastumas. Tikslumas. Tiesa, trečiam albumui jau parašiau dainų, kuriomis beprotiškai didžiuojuosi. Gal net labiausiai kada nors.

Ar esi suabejojęs savo jėgomis muzikos srityje?

Aš tiesiog rašau. Muzikai reikia atsiduoti. Muzikai aš padovanojau savo kasdienybę, muzika savo ruožtu man padovanojo gyvenimą.

Palieskime muzikos verslą. Daugelis muzikos atstovų, kūrėjų bei atlikėjų akcentuoja tai, kad labai svarbu pirmiausia sukurti savo įvaizdį ir tik tada pasinerti į muziką. Kaip pradžia vyko Tavo muzikiniame kelyje? Ar pirmiausia kūrei savo įvaizdį, ar nėrei į muziką be papildomų planavimų ir strategijų?

Čia, matyt, kalba tie žmonės su kuriais būtų neįdomu važiuoti prie jūros, eiti į pasimatymą ar leistis į žygį. Muzikos verslininkų kalbos čia :)

Daina, mano galva, yra daug širdies + gebėjimas pasakoti istoriją + meninis meistriškumas. Širdies neišmoksi ir nenupirksi. Istorijų nepapasakosi, jei jos tau nenutiko, meninio meistriškumo neįgysi nedirbdamas.

Yra ta kita dalis – kameros priverčia įsitempti, kartais prikalbi nesąmonių interviu metu, bet anksčiau ar vėliau tikrasis tu vis tiek ima šviesti kiaurai. Kad ir koks bebūtum – stebuklingas ar paprastas kaip du kart du.

Kiek Tau asmeniškai yra svarbu apdovanojimai, nominacijos, pripažinimas?

Degančios mąstančių, jaučiančių žmonių akys. Kad ir kaip, galbūt, saldžiai tai gali nuskambėti. Būti suprastam, žinoti, kad tai ką tu radai miške keliaudamas į save rezonuoja su kažkuo taip stipriai, kad jie verkia, juokiasi, nes kažkada jautėsi lygiai taip, kaip tu aprašei. Va kas yra svarbu, jei jau kalbam apie išorę. Nes pati kūryba juk duoda tiek daug, dar net nepalikusi studijos sienų. Nėra nominacijų ar apdovanojimų, kurie atstotų tokius dalykus.

Kiek daug pats į muziką žiūri per verslo prizmę?

Aš gyvenu kūrėjo gyvenimą ir tuo labai džiaugiuosi. Ta kita dalimi pasirūpina mano vadyba. Už tai esu jiems dėkingas.

Kadangi sukuri daug dainų ir taip pat daug jų išleidi, ar esi pagalvojęs apie savo muzikos pardavimą kitiems atlikėjams?

Jei kas nors kitas pasakotų, kaip mylėjo mano buvusią merginą, arba kaip mano buvusiai merginai skaudėjo kai mes išsiskyrėm, arba koks jausmas pusę metų gyventi viešbučio kambaryje... Jie pasakotų tikras istorijas, bet tos istorijos nebūtų jų. Nemanau, kad tai veiktų :)

Išgirdęs Lietuvos muzikos industrijos sąvoką, apie ką pagalvoji pirmiausiai?

Paauglį.

Seniau viename interviu esi sutikęs su mintimi, kad Lietuvos muzikos industrija atrodo kaip mafija. Vis dar taip galvoji?

Puikiai atsimenu kai taip sakiau. Ir puikiai atsimenu kaip jaučiausi kai taip sakiau. Iš dalies vis dar taip manau, bet dabar prie visko yra ir ta mintis, kad ta mafija iš esmės daug galių neturi.

Jei kuri kažką kas paliečia žmones, kas įsilieja į jų kasdienybę, padeda jiems kai sunku – to sustabdyti praktiškai neįmanoma. O ir tiems muzikos mafijozams juk ne tai galvoje – jie užsiėmę bandydami parduoti masėms kokį nors klouną, naują realybės šou laimėtoją.

Tavo nuomone, ko trūksta Lietuvos muzikos industrijai? (Pvz., atvirumo naujoms idėjoms ir atlikėjams, palaikymo, išskirtinumo paieškų ir pan.)

Žiniasklaidos. Prieš keturis metus panašiai kalbėjau, kad visai muzikos ekosistemai reikalinga žiniasklaida. Jei yra kas daro (o kuo toliau tuo labiau akivaizdu, kad mes esam labai teisingam kely), reikia kažko kas apie tai išradingai kalbėtų. Lietuviškos muzikos apžvalgos dažnai būna: „Buvo septynios dainos, truputi priminę tą kitą grupę, man patiko / nepatiko”.

Ilgą laiką lietuviška muzika buvo nusipelniusi tokių apžvalgų ir tokiu apžvalgininkų, bet muzika jau išaugo. Apžvalgininkai, mano galva ne. Gal bijo, nes vieną dieną susitiks atlikėją Vasaros terasoj ir bus nepatogu. Arba dėl to, kad muzikos žurnalistikoje nėra pinigų :). Nežinau.

Reikia žmonių, kurie jaustų, kad kalbėti apie muziką yra jų gyvenimo misija ir mažiau tokių, kurie taip nesijaučia.

Palieskime Tavo Junior A projekto pradžią. Viename interviu esi minėjęs, kad kūrinys „Sleep Machine“ gimė su paprasta „Garage Band“ programa. Koks jausmas tuometinėje, jei neklystu, karjeros pradžioje staigiai iššauti į prestižinius „Spotify“ grojaraščius Amerikoje?

Puikus jausmas. Bet visoje visko virtinėje tie momentai buvo tik tokia dėžutė, kurioje atsidaro iksiukas. Aš visad žinojau, kad nuveiksiu kažką svarbaus. Kai pradėjo rašinėti žmonės kurie supranta muziką (muzikos verslą) ir pradėjo sakyti, kad jiems patinka tai ką darau, mano galvoje tik užsižiebė žalia šviesa – kaip patvirtinimas tam, ką ir taip žinojau.

Ar toks dainos sėkmingumas nevargino? Galbūt atsirado spaudimas iš aplinkos, reikalaujant tokio pat pasisekimo?

Ne. Ta daina apmokėjo daug vakarienių. Ir vis dar apmoka :)

Nebuvo baisu tapti one-hit wonder? Ar pasisekimas skatino tolimesnę muzikos leidybą? Juk vis dėlto, išleidai labai daug muzikos.

Uoj ne. Iki „Sleep Machine“ aš jau buvau parašęs bent šimtą dainų. Ir po „Sleep Machine“ jų parašiau dar bent tris kart tiek. Ilgą laiką dainų rašymas man buvo reikalingas kaip terapija: tai padeda man tvarkytis su nemiga, nerimu, suprasti, kaip iš tiesų jaučiuosi vienų ar kitų dalykų, esančių mano gyvenime, atžvilgiu. Tikrai smagu, kai kažkokios tavo mintys surezonuoja su tiek žmonių visame pasaulyje, bet, kad ir kaip ten bebūtų, tai tik mintys.

Jei kas nors galvoja, kad daug muzikos aš kuriu / išleidžiu dėl to, kad bandau pakartoti pradžios sėkmę, tai tie žmonės tiesiog labai stipriai pervertina mano valią :) Aš kuriu, nes kitaip negaliu, o išleidžiu dėl to, kad slėpti kūrybos nėra prasmės. Slėpiau ją nuo žmonių pirmus devynerius kūrybos metus. Dabar eina ketvirtieji metai, kai kūryba su pasauliu dalinuos – taip daug smagiau.

Pakalbėkime apie tai, koks Tautvydas yra dabar. Laisvė svajoti – kokia yra gyvų FC Baseball koncertų vizija?

Kai viskas studijoje vyksta, taip, kaip turi vykti, atsiduri toje pačioje barikadų pusėje, kaip ir visi kiti klausantys. Tai aš tiesiog laukiu momento, kada galėsiu pasidžiaugti viskuo su žmonėmis, kuriems rūpi tai, kas vyksta.

Kuri muziką, LRT OPUS turi savo muzikinę laidą pavadinimu Beisbolas. Ar yra kažkas, ko šioje muzikos gausybėje, tau trūksta?

Aš nuolat mąstau apie tai, ką dar būtų galima nuveikti. Negaliu pakęsti laisvo laiko. Gyvenimas toks trumpas. Tai jau kurį laiką mąstau: gal pradėti trečią projektą, gal parašyti miuziklą, knygą ir t.t. Tiesa, buvo minčių po trečio FC Baseball albumo pastatyti spektaklį pagal FC Baseball dainas. Pagyvensim – pamatysim.

Ar po širdį glostančio Lunos ir svaiginančio Vorų albumų greitu metu galime tikėtis naujos kūrybos? Jei taip, kokia ji laukia?

Praeitą savaitę pabaigiau keturioliktą dainą. Dešimt jų atsidurs trečiajame FC Baseball albume. Tai įvyks dar iki šių metų pabaigos. Bus smagu – pažadu.

________
PANAŠŪS STRAIPSNIAI
________